Kazimieras Oleka

Kazimieras Oleka (1880 m. kovo 4 d. Žardelių kaime, Naumiesčio apskritis – 1971 m. gruodžio 13 d. Miunchene, Vokietija) – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Pirmojo ir Antrojo Seimų narys, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pirmasis direktorius.

Biografija

Baigė pradinę mokyklą Pilviškiuose, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, Liepojos gimnazijoje, Tartu universitete. Dar būdamas studentu, 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, suformavusiame Lietuvos reikalavimą turėti autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje. 1907 m. baigęs Maskvos universiteto Teisės fakultetą, dirbo Kauno apygardos teisme teismo nariu ir dėstė lotynų kalbą „Saulės“ progimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, į Maskvą. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų pabaigoje išrinktas į Kauno miesto tarybą. Jo iniciatyva centrinė laikinosios sostinės gatvė vietoj Kaiser-Wilhelm-Strasse buvo pavadinta Laisvės alėja. 1919 – 1921 m. dirbo Kauno teismo taikos teisėju ir vyresniuoju notaru. 1921 m. paskirtas Centralinio valstybės archyvo pirmuoju direktoriumi.

Du kartus (1922 m. vasario 2 d. – 1923 m. vasario 23 d. ir 1923 m. vasario 23 d. – 1923 m. birželio 29 d.) Ernesto Galvanausko vadovaujamose vyriausybėse buvo vidaus reikalų ministras. Krikščionių demokratų partijos narys, išrinktas seimūnu į Pirmąjį ir Antrąjį Seimus.

1923–26 m. - Žemės ūkio ministerijos juriskonsultas, tuo pat metu dirbo advokatūroje. Kauno „Paramos“ kooperatyvo valdybos pirmininkas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur ir mirė. Jo asmeninis archyvas saugomas Vokietijos Lietuvių kultūros archyve Hiutenfelde,

Literatūra apie Kazimierą Oleką

• Pirmasis Centralinio valstybės archyvo direktorius Kazimieras Oleka (1882–1971). (Parengė Kazimieras Tamašauskas). Lietuvos archyvai, 1996 Nr. 7

Nuorodos

• Biografija
• Gyvenimo aprašymas