Juozas Purickis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lazdynas (aptarimas | indėlis)
red
red.
Eilutė 1: Eilutė 1:
{{Žmogaus biografija
'''Juozas Purickis''' ([[1883]] m. [[balandžio 19]] d. [[Jiezno valsčius]], [[Trakų apskritis|Trakų apskr]]. – [[1934]] m. [[spalio 25]] d. [[Kaunas|Kaune]]) – publicistas, visuomenės veikėjas.
| vardas = {{PAGENAME}}
{{tvarkyti}}
|fonas= off
== Biografija ==
| paveikslėlis =
| paveikslėlio apibūdinimas =
| paveikslėlio dydis =
| gimimo data = {{Gimė|1883|04|19|}}
| gimimo vieta = [[Jiezno valsčius]], [[Trakų apskritis|Trakų apskr.]]
| mirties data = {{Mirė|1934|10|25|1883|04|19|}}
| mirties vieta = [[Kaunas]]
| sutuoktinis =
| tėvai =
| vaikai =
| veikla = diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas
| sritis =
| įstaigos =
| pareigos =
| išsilavinimas =
| alma_mater = [[Kauno kunigų seminarija]] <br>[[Peterburgo dvasinė akademija]] <br>[[Fribūro universitetas]]
| studentai =
| žinomas =
| apdovanojimai =
| parašas =
| pastabos=
}}


'''Juozas Purickis''' ([[1883]] m. [[balandžio 19]] d. Petrošiškių vienk., [[Jiezno valsčius]], [[Trakų apskritis|Trakų apskr.]] – [[1934]] m. [[spalio 25]] d. [[Kaunas|Kaune]]) – diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas.
J. Purickis gimė penkių vaikų (visi penki – sūnūs) valstietiškoje šeimoje. Mokėsi [[Jieznas|Jiezne]], [[Kaunas|Kaune]], Žemaičių kunigų seminarijoje. Pagal tuometinę tradiciją Juozas buvo ruošiamas kunigu. Baigė [[kauno kunigų seminarija|Kauno kunigų seminariją]], kur pasižymėjo kaip gabus literatas, besidomintis Lietuvos istorija ir socialiniais mokslais. 1912 m. baigė [[Peterburgas|Peterburgo]] dvasinę akademiją ir gavo teologijos magistro laipsnį.


== Biografija ==
1913 – 1918 m. svetima pavarde studijavo Fribūro ([[Šveicarija]]) universitete [[istorija|istoriją]], [[filosofija|filosofiją]] ir visuomenės mokslus. 1919 m. gavo [[filosofija|filosofijos]] daktaro laipsnį. 1918 m. kooptuotas į [[Lietuvos taryba|Lietuvos Tarybos]] narius.
Gimė penkių vaikų (visi penki – sūnūs) valstietiškoje šeimoje. Mokėsi [[Stakliškės|Stakliškių]] parapinėje mokykloje. [[1892]]–[[1895]] m. lankė [[Jieznas|Jiezno]] rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo negalėdamas mokytis, 3 metus dirbo tėvo ūkyje.
1919 m. paskirtas pirmuoju [[Lietuva|Lietuvos]] valstybės atstovu [[Vokietija|Vokietijoje]].
1920 m. išrinktas į [[Lietuva|Lietuvos]] [[Steigiamasis Seimas|Steigiamąjį Seimą]].
VI [[Kazys Grinius|Kazio Griniaus]] (1920 06 19 – 1922 02 2) Ministrų kabinete – užsienio reikalų ministras.
L. Želigovskiui užgrobus [[Vilnius|Vilnių]], J. Purickis apvažinėjo Vakarų [[Europa|Europos]] valstybių sostines, įrodinėdamas [[Lietuva|Lietuvos]] teises į [[Vilnius|Vilnių]], pirmasis iškėlė Baltijos valstybių sąjungos idėją, aktyviai dalyvavo [[Klaipėda|Klaipėdos]] sukilime.
1921 m. [[gruodžio 12]] d. dėl spekuliacinės bylos iš pareigų turėjo pasitraukti. 1925 m. vasario mėnesį Vyriausiasis Tribunolas J. Purickį išteisino.

Jau nuo 1923 m. jis rašė „Lietuvoje“ Vygando slapyvardžiu, o 1925-1926 m. [[Lietuva (dienraštis)|dienraščio „Lietuva“]] vyr. redaktorius. Iki mirties be pertraukos rašė [[„Trimite“]]. [[„Mūsų Vilniuje“]], [[„Mūsų rytojuje“]], [[„Lietuvos aide“]] ir kt.


[[1898]] m. įstojo į [[KKS|Žemaičių kunigų seminariją]] Kaune. Seminarijoje pasižymėjo kaip gabus literatas, besidomintis Lietuvos istorija ir socialiniais mokslais. [[1912]] m. aukso medaliu baigė [[Peterburgo dvasinė akademija|Peterburgo dvasinę akademiją]] ir gavo teologijos magistro laipsnį. [[1913]]–[[1918]] m. išgalvota ''Korybuto'' pavarde studijavo [[Fribūro universitetas|Fribūro universitete]] istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus. [[1919]] m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys“. [[1916]]–1919 m. [[Šveicarija|Šveicarijoje]] leidžiamo provokiško žurnalo „[[Litauen]]“ redaktorius.
1926 m. - Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktorius, 1927 m. - Teisės administracinio skyriaus direktorius. 1927 m. iš valstybinio ir politinio darbo pasitraukė.
Iš pradžių buvo Lietuvių krikščionių demokratų partijos narys, vėliau suartėjo su tautininkais.


1918 m. buvo kooptuotas į [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Tarybos]] narius. Sumanymo paskelbti [[Vilhelmas Urachas|Vilhelmą Urachą]] Lietuvos karaliumi iniciatorius. <ref>Aldona Gaigalaitė. {{TLE|3}} - 472 psl.</ref> 1918 m. rudenį Lietuvos atstovo [[Berlynas|Berlyne]] pavaduotojas, 1919–[[1920]] m. oficialus atstovas [[Vokietija|Vokietijoje]]. 1920 m. [[Lietuvos krikščionių demokratų partija]] jį išrinko savo atstovu į [[Steigiamasis Seimas|Steigiamąjį Seimą]]. Dirbo Finansų ir biudžeto bei Užsienio reikalų komisijose.
1925-1929 m. Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmininkas. 1930 – 1934 m. [[Lietuvos žurnalistų sąjunga|Lietuvos žurnalistų sąjungos]] pirmininkas. Buvo Ekonominių studijų draugijos narys, Šaulių sąjungos narys.


1920–[[1921]] m. užsienio reikalų ministras. [[Liucijus Želigovskis|Liucijui Želigovskiui]] užgrobus [[Vilnius|Vilnių]], apvažinėjo Vakarų Europos valstybių sostines, įrodinėdamas Lietuvos teises į Vilnių. Pirmasis iškėlė [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybių]] sąjungos idėją, aktyviai dalyvavo [[Klaipėdos sukilimas|Klaipėdos sukilime]]. 1921 m. [[gruodžio 12]] d. dėl spekuliacinės bylos (apkaltintas nelegaliu meno vertybių supirkimu) iš pareigų turėjo pasitraukti, jas užleisdamas [[Petras Klimas|Petrui Klimui]]. [[1925]] m. vasario mėn. [[Vyriausiasis Tribunolas]] J.Purickį išteisino. <ref>http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/10/29/atmi_04.html</ref>
1933 m. sukūrė [[“Rytojaus”]] spaudos akcinę bendrovę. Redagavo “Lituanen”, “Lietuvą”, “Lietuvos ūkį”. Bendradarbiavo Lietuvos, Prancūzijos ir kitų šalių spaudoje.


Nuo [[1923]] m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams [[Lietuva (dienraštis)|„Lietuva“]] (1925–[[1926]] m. redagavo), „[[Tautos ūkis]]“ ([[1930]] m. redagavo), „Trimitas“, „[[Lietuvos aidas]]“, „[[Mūsų rytojus]]“, „Vienybė“, „Draugija“, kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo ''Vyganto'' slapyvardžiu. 1925–[[1929]] m. buvo rašytojų ir žurnalistų, 1930–[[1934]] m. [[Lietuvos žurnalistų sąjunga|Lietuvos žurnalistų sąjungos]] pirmininkas. Aktyviai dalyvavo [[Šaulių sąjunga|Šaulių sąjungos]], Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje. <ref>Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų. - V.: Knyga, 1991. - 104 psl.</ref>
== Kūrybos specifika ==


1926 m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktorius, [[1927]] m. Teisės administracinio skyriaus direktorius. 1927 m. iš valstybinio ir politinio darbo pasitraukė. 1929 m. pašalintas iš kunigų luomo šliejosi prie [[tautininkai|tautininkų]]. [[1933]] m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“. <ref>http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4160&p_d=2786&p_k=1</ref>
Išleido Lietuvos istorijos, teisės, protestantizmo istorijos Lietuvoje veikalų lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbomis. Parašė etnografinę studiją apie [[gardinas|Gardiną]].


Palaidotas Kauno senosiose miesto evangelikų kapinėse (dab. [[Ramybės parkas]]), kapas neišliko.
J. Purickis rašė tautos ir visuomenės, [[politika|politikos]] ir [[kultūra|kultūros]] temomis, šimtai jo straipsnių buvo skirti okupuoto [[Vilnius|Vilniaus]] problemoms aptarti. Rašė lengvu stiliumi, aiškiai, konkrečiai. Rašysena stambi, “ornamentuota”, sunkiai įskaitoma. Tekstus neperrašinėdamas siųsdavo į redakcijas, tad jie būdavo autoriaus gerokai pribraukyti.
Dr. J. Purickis kaip žurnalistas ir žurnalistikos pedagogas atsiskleidžia leidinyje “Žurnalisto profesija”, išleistame 1933 m. anuomet buvo rašyta skaitytojams, žurnalistikos besimokantiems namų sąlygomis.


== Kūryba ==
J. Purickis, plataus spektro istorikas, pasižymėjęs didelėmis politinėmis įžvalgomis, [[žurnalistika]]i skyrė ypatingą dėmesį, matė joje didžiulį vaidmenį. ''„Mūsų laikais didžiausiu kultūrintoju yra, be abejo, spauda'', - rašė J. Purickis. – ''Ypač periodinė spauda, arba laikraščiai. Laikraštis yra didesnis kultūrininkas negu mokykla, dėl to kad mokyklą žmogus lanko dažniausia ne ilgiau kaip keletą arba keliolika metų, o spaudą mūsų laikų žmogus skaito nuo to laiko, kada pramoko skaityti, ligi grabo lentos“.''
Išleido stambių mokslo veikalų lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbomis iš Lietuvos istorijos, teisės, protestantizmo istorijos Lietuvoje. Parašė etnografinę studiją apie [[Gardinas|Gardiną]], veikalus „Beletristikos rolė žmonijos auklėjime“ ([[1914]] m.), „Žurnalisto profesija“ (1933 m.).


Rašė lengvu stiliumi, aiškiai, konkrečiai. Rašysena stambi, „ornamentuota“, sunkiai įskaitoma. Tekstus neperrašinėdamas siųsdavo į redakcijas, tad jie būdavo autoriaus gerokai pribraukyti.
''Žurnalistas yra visuomenininkas par excellence,'' - mano J. Purickis. – ''Žurnalistai privalėtų save laikyti tautos elitu, rinktiniais žmonėmis, visuomenės druska ir šviesa“. Jis išvardija geram žurnalistui privalomas savybes: valia ir energija, veiklumas ir darbštumas, ištvermingumas ir mandagumas ir t. t.''


== Šaltinis ==
== Atminimo įamžinimas ==
* 1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjunga įsigytiems poilsio namams [[Giruliai|Giruliuose]] suteikė J.Purickio vardą.
* [http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4160&p_d=2786&p_k=1 Lietuvos Respublikos Seimas]
* 2004 m. [[Aldona Gaigalaitė]] ir Jūratė Žeimantienė parengė monografiją. <ref>Juozas Purickis-Vygandas (sud. Aldona Gaigalaitė, Jūratė Žeimantienė). - V.: UAB Vilniaus knyga, 2004. - 410 p.: iliustr. - ISBN 9955-490-27-6</ref>
* 2008 m. [[Žaliakalnis|Žaliakalnyje]] ant jo statyto namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta. <ref>http://old.lzs.lt/?lt=1212135088</ref> <ref>http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=PURICKIS%20JUOZAS</ref>


== Nuorodos ==
== Šaltiniai ==
{{ref}}
* [http://www.lzs.lt/index.php?lt=1191828440 Nuoroda į Lietuvos žurnalistų sąjungą] ;
* [http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=7DF0A401-36CC-43DD-9766-90678A6EFE67 Apie J. Purickį]


[[Kategorija:Lietuvos žurnalistai|Purickis, Juozas]]
{{DEFAULTSORT:Purickis, Juozas}}
[[Kategorija:Šaulių sąjungos nariai|Purickis, Juozas]]
[[Kategorija:Seimo nariai]]
[[Kategorija:Lietuvos užsienio reikalų ministrai]]
[[Kategorija:Lietuvos diplomatai]]
[[Kategorija:Lietuvos žurnalistai]]
[[Kategorija:Lietuvos redaktoriai]]
[[Kategorija:Šaulių sąjungos nariai]]


[[pl:Juozas Purickis]]
[[pl:Juozas Purickis]]

23:48, 23 gruodžio 2009 versija

Juozas Purickis
Gimė 1883 m. balandžio 19 d.
Jiezno valsčius, Trakų apskr.
Mirė 1934 m. spalio 25 d. (51 metai)
Kaunas
Veikla diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas
Alma mater Kauno kunigų seminarija
Peterburgo dvasinė akademija
Fribūro universitetas

Juozas Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienk., Jiezno valsčius, Trakų apskr.1934 m. spalio 25 d. Kaune) – diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas.

Biografija

Gimė penkių vaikų (visi penki – sūnūs) valstietiškoje šeimoje. Mokėsi Stakliškių parapinėje mokykloje. 18921895 m. lankė Jiezno rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo negalėdamas mokytis, 3 metus dirbo tėvo ūkyje.

1898 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Seminarijoje pasižymėjo kaip gabus literatas, besidomintis Lietuvos istorija ir socialiniais mokslais. 1912 m. aukso medaliu baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir gavo teologijos magistro laipsnį. 19131918 m. išgalvota Korybuto pavarde studijavo Fribūro universitete istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus. 1919 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys“. 1916–1919 m. Šveicarijoje leidžiamo provokiško žurnalo „Litauen“ redaktorius.

1918 m. buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybos narius. Sumanymo paskelbti Vilhelmą Urachą Lietuvos karaliumi iniciatorius. [1] 1918 m. rudenį Lietuvos atstovo Berlyne pavaduotojas, 1919–1920 m. oficialus atstovas Vokietijoje. 1920 m. Lietuvos krikščionių demokratų partija jį išrinko savo atstovu į Steigiamąjį Seimą. Dirbo Finansų ir biudžeto bei Užsienio reikalų komisijose.

1920–1921 m. užsienio reikalų ministras. Liucijui Želigovskiui užgrobus Vilnių, apvažinėjo Vakarų Europos valstybių sostines, įrodinėdamas Lietuvos teises į Vilnių. Pirmasis iškėlė Baltijos valstybių sąjungos idėją, aktyviai dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1921 m. gruodžio 12 d. dėl spekuliacinės bylos (apkaltintas nelegaliu meno vertybių supirkimu) iš pareigų turėjo pasitraukti, jas užleisdamas Petrui Klimui. 1925 m. vasario mėn. Vyriausiasis Tribunolas J.Purickį išteisino. [2]

Nuo 1923 m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuva“ (1925–1926 m. redagavo), „Tautos ūkis“ (1930 m. redagavo), „Trimitas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų rytojus“, „Vienybė“, „Draugija“, kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo Vyganto slapyvardžiu. 1925–1929 m. buvo rašytojų ir žurnalistų, 1930–1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos, Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje. [3]

1926 m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus direktorius, 1927 m. Teisės administracinio skyriaus direktorius. 1927 m. iš valstybinio ir politinio darbo pasitraukė. 1929 m. pašalintas iš kunigų luomo šliejosi prie tautininkų. 1933 m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“. [4]

Palaidotas Kauno senosiose miesto evangelikų kapinėse (dab. Ramybės parkas), kapas neišliko.

Kūryba

Išleido stambių mokslo veikalų lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbomis iš Lietuvos istorijos, teisės, protestantizmo istorijos Lietuvoje. Parašė etnografinę studiją apie Gardiną, veikalus „Beletristikos rolė žmonijos auklėjime“ (1914 m.), „Žurnalisto profesija“ (1933 m.).

Rašė lengvu stiliumi, aiškiai, konkrečiai. Rašysena stambi, „ornamentuota“, sunkiai įskaitoma. Tekstus neperrašinėdamas siųsdavo į redakcijas, tad jie būdavo autoriaus gerokai pribraukyti.

Atminimo įamžinimas

  • 1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjunga įsigytiems poilsio namams Giruliuose suteikė J.Purickio vardą.
  • 2004 m. Aldona Gaigalaitė ir Jūratė Žeimantienė parengė monografiją. [5]
  • 2008 m. Žaliakalnyje ant jo statyto namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta. [6] [7]

Šaltiniai

  1. Aldona Gaigalaitė. Juozas Purickis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. - 472 psl.
  2. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/10/29/atmi_04.html
  3. Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų. - V.: Knyga, 1991. - 104 psl.
  4. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4160&p_d=2786&p_k=1
  5. Juozas Purickis-Vygandas (sud. Aldona Gaigalaitė, Jūratė Žeimantienė). - V.: UAB Vilniaus knyga, 2004. - 410 p.: iliustr. - ISBN 9955-490-27-6
  6. http://old.lzs.lt/?lt=1212135088
  7. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=PURICKIS%20JUOZAS