Vladimiras Leninas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Vladimiras Leninas (Владимир Ильич Ленин)
Gimė	1870 m. balandžio 22 d. Simbirskas, Rusijos imperija
Mirė	1924 m. sausio 21 d. (53 metai) Gorkis, Sovietų Sąjunga
Pilietybė	rusas
Tėvai	Ilja Uljanovas ir Marija Uljanova
Sutuoktinis (-ė)	Nadiežda Krupskaja
Religija	ateistas
Pareigos	politikas, revoliucionierius, teisininkas
Partija	Bolševikų partija
Išsilavinimas	Sankt Peterburgo universitetas, 1891
Parašas

Šis straipsnis apie žmogų slapyvardžiu „Leninas“. Apie jo vardu pavadintą ledlaužį skaitykite straipsnyje Leninas (ledlaužis).

Vladimiras Iljičius Leninas (rus. Владимир Ильич Ленин, tikroji pavardė Uljanovas, rus. Ульянов, g. 1870 m. balandžio 22 d. Simbirske – m. 1924 m. sausio 21 d. Gorkuose netoli Maskvos) – Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis, Tarybų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Tarybų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas.

Gyvenimas

Jaunystė

Tėvas Ilja Nikolajevičius buvo kilęs iš Astrachanės, dirbo pradinių mokyklų inspektoriumi Simbirsko gubernijoje. Pasak biografo Dmitrijaus Volkogonovo, tarp Lenino protėvių buvo rusai, kalmukai, švedai, vokiečiai, žydai.

1879-1887 m. mokėsi Simbirsko gimnazijoje, ją baigė aukso medaliu. Įstojo į Kazanės universiteto teisės fakultetą, bet buvo iš jo pašalintas už revoliucinę veiklą ir ištremtas pas gimines į Kazanės gubernijos Kokuškino kaimą.

Revoliucinė veikla, tremtis, emigracija

1887 m. už dalyvavimą sąmoksle prieš Aleksandrą III buvo pakartas vyresnysis Lenino brolis Aleksandras.

1888 m. rudenį Leninui leista grįžti iš tremties. 1891 m. jis eksternu išlaikė Sankt Peterburgo universiteto teisės fakulteto kurso egzaminus, kurį laiką dirbo advokato padėjėju.

1893 m. persikėlė į Sankt Peterburgą. 1895 m. vadovaujant Julijui Martovui suorganizavo „Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti“.

Dėl šios sąjungos veiklos Leninas tų pačių metų gruodį buvo suimtas, o po metų ir dviejų mėnesių trejiem metam ištremtas į Jenisiejaus guberniją. Ten 1898 m. vedė Nadeždą Krupskają.

Grįžes iš tremties 1900-1905 m. gyveno emigracijoje (Šveicarijoje, Miunchene), leido laikraštį „Iskra“.

Per II RSDDP suvažiavimą vadovavo bolševikų frakcijai, pasisakiusiai už nedidelę profesionalių revoliucionierių partiją.

Prasidėjus 1905 m. revoliucijai svetima pavarde grįžo į Rusiją, bet 1907 m. vėl emigravo.

Grįžimas į Rusiją

Po Vasario revoliucijos Leninas norėjo kuo greičiau grįžti į Rusiją. Vokietijos vyriausybė, tikėdamasi destabilizuoti Rusiją, leido jam traukiniu kirsti Vokietijos teritoriją.

Rusijoje Leninas agitavo prieš bet kokią paramą Laikinajai Vyriausybei. 1917 m. lapkritį jis vadovavo Spalio perversmui, nuvertusiam šią vyriausybę.

Valdžioje

1918 m. rugpjūčio 11 d. Lenino įsakymo Penzos komunistams pakarti bent 100 „buožių“ pirmasis puslapis

1918 m. rugpjūčio 11 d. Lenino įsakymo Penzos komunistams pakarti bent 100 „buožių“ antrasis puslapis

1917 m. lapkričio 8 d. Tarybų suvažiavimas išrinko Leniną Liaudies komisarų tarybos pirmininku (premjeru).

1917 m. gruodžio 20 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) Liaudies komisarų tarybos dekretu suformuota slaptoji policija - ČK.

1918 m. sausio 5 d. į posėdį susirinko visuotiniu balsavimu išrinktas Rusijos Steigiamasis susirinkimas, kuriame bolševikai neturėjo daugumos. Steigiamajam susirinkimui atmetus bolševikų pasiūlymą tiesiog pripažinti jų vyriausybę, Liaudies komisarų taryba nutarė Steigiamąjį susirinkimą išvaikyti. Leninas asmeniškai davė nurodymą kitą dieną jo narių nebeįleisti į posėdžių salę.

Dėl pilietinio karo ir sovietinės vyriausybės taikytos karinio komunizmo labai nusmuko Rusijos ūkis. 1921 m. kovo 21 d. Lenino iniciatyva buvo pereita prie Naujosios ekonominės politikos (NEP), grąžinusios daugelį rinkos ekonomikos elementų.

Mirtis

1922 m. gruodį, po antro insulto, Leninas pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. 1923 m. gegužę dėl ligos apsigyveno Gorkuose. 1924 m. jo sveikata staigiai pablogėjo. 1924 m. sausio 21 d. 6 val. 30 min. nuo kraujo išsiliejimo į smegenis Leninas mirė. Sausio 27 d. jo išbalzamuotas lavonas patalpintas mauzoliejuje.

Pažiūros

Kova prieš antisemitizmą

Leninas aktyviai kovojo prieš antisemitizmą Rusijoje. 1919 metais savo kalboje Leninas kapitalistinę caro valdžią apkaltino žydų persekiojimu. Toje pačioje kalboje Leninas pabrėžė, kad tik neišprusę ir niekingi žmonės tiki šmeižtu ir melagystėmis apie žydus. Leninas pabrėžė, kad žydai nėra darbo žmonių priešai. Darbo žmonių priešai, Lenino teigimu, yra visų šalių kapitalistai, o žydai yra darbininkų broliai, kuriuos taip pat slegia kapitalizmo našta. Leninas taip pat pavadino žydus savo draugais kovoje už socializmą.

Lenino raštai

Po Lenino mirties Tarybų Sąjungoje, jo raštai buvo labai kruopščiai cenzūruoti ir net pakeisti. Ėmus valdyti Stalinui, neturėjo kilti jokių dviprasmybių ir klausimų, sietinų su nuomonių nesutapimu tarp Lenino ir Centrinio Komunistų Partijos Komiteto.

Svarbiausi veikalai

Vikicitatos

• „Ką daryti?“ 1902 m.
• „Imperializmas kaip aukščiausioji kapitalizmo stadija“ 1915 m.
• „Valstybė ir revoliucija“ 1917 m.

Taip pat skaitykite

• TSRS lyderiai

Papildomam skaitymui

• xxiamzius.lt, Nutylėti „pasaulio proletariato vado“ biografijos puslapiai (LT)

Išorinės nuorodos

• Lenino raštai „marxists.org“ puslapyje - anglų kalba, daugeliu kalbų