Sapropelis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
'''Sapropelis''' (iš {{grc|saprós}} - 'puvimas' ir ''pelós'' - 'dumblas, purvas') - [[dumblas|dumblingas]] nuosėdos |
'''Sapropelis''' (iš {{grc|saprós}} - 'puvimas' ir ''pelós'' - 'dumblas, purvas') - [[dumblas|dumblingas]] nuosėdos ar nuogulos, susidariusios gėlų, stovinčių vandens telkinių ([[ežeras|ežerų]], [[tvenkinys|tvenkinių]], [[kūdra|kūdrų]]) dugne. Koloidinėje padėtyje turi daug organinių medžiagų (ligninų-humuso kompleksas, [[angliavandeniai]], [[bitumas|bitumai]]). Grynu sapropeliu vadinamas turintis 1-10 % priemaišų. |
||
Sapropelis susidaro užaugančiuose, sekliuose, senatvės stadijos ežeruose bei ežerinės kilmės [[pelkė]]se. Lietuvoje būdingas jo storis 1-2 m, kartais iki 5 m. Gryno sapropelio yra ~1 mlrd. m³, o su priemaišomis - ~6 mlrd. m³<ref>{{TLE|3}}, 627 psl.</ref>. |
Sapropelis susidaro užaugančiuose, sekliuose, senatvės stadijos ežeruose bei ežerinės kilmės [[pelkė]]se. Lietuvoje būdingas jo storis 1-2 m, kartais iki 5 m. Gryno sapropelio yra ~1 mlrd. m³, o su priemaišomis - ~6 mlrd. m³<ref>{{TLE|3}}, 627 psl.</ref>. |
14:40, 16 lapkričio 2009 versija
Sapropelis (iš sen. gr. saprós - 'puvimas' ir pelós - 'dumblas, purvas') - dumblingas nuosėdos ar nuogulos, susidariusios gėlų, stovinčių vandens telkinių (ežerų, tvenkinių, kūdrų) dugne. Koloidinėje padėtyje turi daug organinių medžiagų (ligninų-humuso kompleksas, angliavandeniai, bitumai). Grynu sapropeliu vadinamas turintis 1-10 % priemaišų.
Sapropelis susidaro užaugančiuose, sekliuose, senatvės stadijos ežeruose bei ežerinės kilmės pelkėse. Lietuvoje būdingas jo storis 1-2 m, kartais iki 5 m. Gryno sapropelio yra ~1 mlrd. m³, o su priemaišomis - ~6 mlrd. m³[1].
Sapropelis tinkamas purvo procedūroms, klijų, plastmasės gamybai. Dedamas kaip priedas į gyvulių, paukščių pašarą, tinkamas daržams, laukams tręšti.
Šaltiniai
- ↑ Sapropelis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987., 627 psl.