Kuoknesės kunigaikštystė: Skirtumas tarp puslapio versijų
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 9: | Eilutė 9: | ||
== Šaltiniai == |
== Šaltiniai == |
||
{{ref}} |
{{ref}} |
||
{{Baltų žemės}} |
|||
[[Kategorija: |
[[Kategorija:Latgalių žemės]] |
||
[[Kategorija:Koknesės savivaldybė]] |
[[Kategorija:Koknesės savivaldybė]] |
||
20:09, 28 spalio 2009 versija
Koknesės kunigaikštystė – XII a. pabaigos – XIII a. pradžios kunigaikštystė Latgaloje, Latvija.
Istorija
Koknesės kunigaikštystė susidarė Polocko kunigaikščio vasalams su savo kariauna įsikūrus latgalių žemėje ir sutarus su jų diduomene. Koknesės kunigaikštystės ryšiai su Polocko kunigaikštyste nebuvo tvirti, nors glaudesni už Jersikos ryšius. Žinomas vienintelis Koknesės kunigaikštystės kunigaikštis Viačka (stačiatikių krikšto vardas Viačeslavas, lot. Wetseke, Vetseke, Vesceka, Henriko Latvio kronikoje – Vjačko, Vlačko), valdęs 1205-1208 m.
Įtempti Koknesės kunigaikštystės santykiai su lietuvių žemių konfederacija vertė Viačką ieškoti Livonijos pagalbos. 1205 m. jis pripažino Rygos vyskupą Albertą savo siuzerenu. 1208 m. kilo Viačkos ir Alberto vasalo Lielvardės riterio Danieliaus konfliktas. Viačka, nepatenkintas Albertu, kad šis nesutramdė riterio, 1208 m. sudegino Koknesės pilį ir pabėgo į Naugardą. Koknesės kunigaikštystę užvaldė Livonijos vokiečiai ir įrengė čia atsparos bazę prieš Jersiką ir lietuvius. [1]
Šaltiniai
- ↑ Edvardas Gudavičius. Kuoknesės kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006 354 psl.
|