Aukštutinė Silezija

Istorinis Aukštutinės Silezijos herbas

Aukštutinė Silezija (lenk. Górny Śląsk, vok. Oberschlesien, ček. Horní Slezsko) yra toliausiai į pietryčius nutolusi Silezijos dalis. Šiuo metu didžiąją dalį apima Lenkijos Silezijos ir Opolės vaivadijos, o mažesnė dalis priklauso Čekijai.

Iki 1919 m. sudarė vieną (Oppelno, lenk. Opole) Vokiečių Silezijos provincijos apygardą. Versalio sutartimi (1919 m.) pietinė Hulčino sritis, 316 kv. km su 56 438 gyv. (1924 m.) atiteko Čekoslovakijai, o 1922 m. rytinė dalis – 3 213 kv. km su maždaug 1 mln. gyventojų – Lenkijai. Vokietijai liko 9713 kv. km su 1 379 408 gyv. (1925 m.). Lenkijai atiteko turtingiausioji mineraliniais ištekliais ir svarbiausia pramone Aukštutinės Silezijos dalis. Ji apima Oderio aukštupio Neisės ir Olsos intakų baseiną. Čia buvo 56 iš 67 anglies kasyklų, 50 proc. kokso gamybos, 11 iš 16 švino ir cinko kasyklų, viso švino ir cinko liejyklos, 9 iš 14 plieno liejyklų, 5 iš 8 cinko skardos fabrikų.

Tipiški senoviniai langai – Ruda Śląska

Aukštutinės Silezijos paviršių sudaro 3 atskiros kraštovaizdžių zonos: Oderio klonis (žemuma) einantis abiem upės pusėmis, Sudetų prieškalnės į vakarus nuo Oderio ir aukštumos į rytus nuo Oderio. Žemumose yra derlingos dirvos, vakarinėje dalyje esančios aukštumos iškyla iki 890 m.

Naudingosios iškasenos tai daugiausia geros kokybės akmens anglis, taip pat cinkas, švinas, geležies rūda, kalkakmenis, bazaltas. Kadangi šalia iškasamų mineralų yra dideli akmens anglies ištekliai, šioje srityje anksti atsirado ir išsivystė metalurgijos pramonė. Prieš Aukštutinės Silezijos padalinimą tarp Lenkijos ir Vokietijos pramonėje dirbo 280 000 darbininkų (175 000 akmens anglies kasyklose ir kokso gamyboje, 30 000 švino ir cinko kasyklose ir liejyklose). 1926 m. Vokietijos dalyje dirbo iš viso 26 000 darbininkų.

Šaltinis

• Lietuviškoji enciklopedija. II t. Kaunas: 1934, p. 240-3.