Prancūzija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Petriukas (aptarimas | indėlis)
Atšauktas naudotojo 83.171.7.7 (Aptarimas) darytas keitimas 2208059
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 49: Eilutė 49:
== Istorija ==
== Istorija ==
''Pagrindinis straipsnis: [[Prancūzijos istorija]]''
''Pagrindinis straipsnis: [[Prancūzijos istorija]]''

EIK TU NACHUI DAPKEVICIAU BLEDE TU NX


Nors dabartinės Prancūzijos teritoriją dar antikoje buvo užkariavę romėnai, savarankiška Prancūzijos istorija prasideda Karoliui Didžiajam padalinus savo valstybę anūkams. Pagal [[Verdeno sutartis|Verdeno sutartį]] [[843]] m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo [[X amžius|X a.]] šalis pradeda vadintis Prancūzija. [[Viduramžiai|Viduramžių]] Prancūzijos istoriją sudaro palaipsnis karaliaus galios stiprėjimas nuolatinėse kovose su didikais, dalyvavimas [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygiuose]], [[Eretikas|eretikų]] judėjimų persekiojimas (pvz., [[Albigensai|albigensų]]), taip pat miestų augimas, [[Scholastika|scholastikos]] ir [[gotikinė architektūra|gotikinės architektūros]] plėtra.
Nors dabartinės Prancūzijos teritoriją dar antikoje buvo užkariavę romėnai, savarankiška Prancūzijos istorija prasideda Karoliui Didžiajam padalinus savo valstybę anūkams. Pagal [[Verdeno sutartis|Verdeno sutartį]] [[843]] m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo [[X amžius|X a.]] šalis pradeda vadintis Prancūzija. [[Viduramžiai|Viduramžių]] Prancūzijos istoriją sudaro palaipsnis karaliaus galios stiprėjimas nuolatinėse kovose su didikais, dalyvavimas [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygiuose]], [[Eretikas|eretikų]] judėjimų persekiojimas (pvz., [[Albigensai|albigensų]]), taip pat miestų augimas, [[Scholastika|scholastikos]] ir [[gotikinė architektūra|gotikinės architektūros]] plėtra.

11:57, 10 rugsėjo 2009 versija

Prancūzijos vėliava Prancūzijos herbas
Vėliava Herbas

Prancūzija žemėlapyje
Valstybinė kalba prancūzų
Sostinė Paryžius
Didžiausias miestas Paryžius
Valstybės vadovai
 • Prezidentas
 • Ministras pirmininkas
 
Nicolas Sarkozy
François Fillon
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens
 
547 030 km2 (41)
0,26 %
Gyventojų
 • 2006 liepa (progn.)
 • Tankis
 
62 752 136 (20)
97,53 žm./km2 (76)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui
2006 (progn.)
1 871,00 mlrd. $ (7)
30 100 $ (23)
Valiuta Euras (€)
Laiko juosta
 • Vasaros laikas
UTC +1 (CET)
UTC +2
Nepriklausomybė
Įkurta
Verdeno taika
843
Interneto kodas .fr
Šalies tel. kodas +33

Prancūzijos Respublika, Prancūzija (pranc. République française, France) – šalis Vakarų Europoje su užjūrio teritorijomis. Šalis iš pietų į šiaurę driekiasi nuo Viduržemio jūros iki Lamanšo sąsiaurio ir Šiaurės jūros, iš rytų į vakarus nuo Reino iki Atlanto vandenyno. Dėl teritorijos formos patys prancūzai savo šalį kartais vadina šešiakampiu (pranc. l'Hexagone).

Pietuose Prancūzija ribojasi su Ispanija, Andora ir Monaku, šiaurėje su Belgija ir Liuksemburgu, šiaurės rytuose su Vokietija, rytuose su Šveicarija ir Italija. Prancūzijos vakarinius krantus skalauja Atlanto vandenynas, pietinius Viduržemio jūra. Prancūzijos užjūrio departamentai turi sienas su Brazilija ir Surinamu (Prancūzijos Gviana), taip pat su Nyderlandų Antilais (Sint Maarten). Prancūziją su Jungtine Karalyste jungia Eurotunelis.

Prancūzija yra viena iš šalių, kurios įkūrė Europos Sąjungą ir yra didžiausia pagal plotą ir antra pagal gyventojų skaičių Europos Sąjungos šalis. Prancūzija yra Europos Sąjungos, JTO, OECD, NATO, ESBO, PPO, Frankofonijos bei G8 narė.

Pavadinimo kilmė

Prancūzijos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio Francia, kuris pažodžiui reiškia "frankų žemės". Yra įvairių teorijų apie Frankų pavadinimo kilmę.

Istorija

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos istorija

EIK TU NACHUI DAPKEVICIAU BLEDE TU NX

Nors dabartinės Prancūzijos teritoriją dar antikoje buvo užkariavę romėnai, savarankiška Prancūzijos istorija prasideda Karoliui Didžiajam padalinus savo valstybę anūkams. Pagal Verdeno sutartį 843 m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo X a. šalis pradeda vadintis Prancūzija. Viduramžių Prancūzijos istoriją sudaro palaipsnis karaliaus galios stiprėjimas nuolatinėse kovose su didikais, dalyvavimas kryžiaus žygiuose, eretikų judėjimų persekiojimas (pvz., albigensų), taip pat miestų augimas, scholastikos ir gotikinės architektūros plėtra.

1337 m. prasidėjo Šimtametis karas, kuris su pertraukomis truko beveik šimtą metų. Šis karas buvo paskutinis karaliaus Karolio VII žingsnis vienijant Prancūziją – išvijus anglus iš prancūziškų žemių buvo galutinai pripažinta karaliaus valdžia ir piliečiams atsirado tautinės savimonės jausmas. Karas baigėsi 1457 m. Prisijungus Burgundiją ir Bretanę Prancūzijos valstybė pasiekė savo galios viršūnę, tačiau kovos su Habsburgais, religiniai karai tarp katalikų ir kalvinistų hugenotų vėl stipriai sukrėtė šalį. Hugenotai buvo žiauriai persekiojami, net surengtos jų žudynės (Baltramiejaus naktis), didikai susiskaldė tarp protestantų Burbonų ir katalikų Gizų. Karaliui pavyko išnaudoti šiuos prieštaravimus, sustiprinti savo valdžią ir Henrikas IV tapo karaliaus valdžios absoliutizmo pradininku.

1792 m. įvykusi Didžioji Prancūzijos revoliucija monarchiją pakeitė respublika. 1799 metais respubliką į savo valdžią paėmė Napoleonas Bonapartas, mėginęs užkariauti visą Europą.

XX a. Prancūzija pasiekė didžiausią galybę, kuomet valdė apie 12,347,000 km² pasaulio teritorijos. Tuo metu tai buvo antroji pagal dydį pasaulio imperija.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos politinė sistema

Prancūzijos respublika yra unitarinė valstybė su stipria prezidento valdžia. Penktosios Respublikos konstitucija buvo priimta 1958 m. rugsėjo 28 d. Ji smarkiai padidino prezidento ir vykdomosios valdžios galias, atimdama jas iš parlamento. Prezidentas renkamas tiesioginių visuotiniu balsavimu 5 metams. Vyriausybei vadovauja prezidento pasiūlytas Ministras pirmininkas.

Prancūzijos parlamentas yra dvejų rūmų įstatymų leidžiamasis organas, apimantis Nacionalinę asamblėją (Assemblée Nationale) ir Senatą. Nacionalinės asamblėjos atstovai atstovauja vietinėms rinkimų apygardoms ir yra tiesiogiai renkami 5 metų laikotarpiui. Asamblėja turi galia patvirtinti arba paleisti ministrų kabinetą, tad politinė partija ar jų koalicija, turinti daugumą asamblėjoje, įtakoja vyriausybės sudarymą.

Senatoriai renkami rinkikų kolegijos 6 metų terminui, perrenkant pusę senatorių kas 3 metai, pradedant nuo 2008 m. rugsėjo. Senato įstatymų leidžiamosios galios yra apribotos; dvejų rūmų nesutarimo atvėju Nacionalinė asamblėja priima galutinį spendimą, išskyrus konstitucinę teisę ir kai kuriais lois organiques (įstatymai, kurie yra tiesiogiai numatyti konstitucijos) atvejais.

Dabartinis Prancūzijos Prezidentas Nicolas Sarkozy išrinktas 2007 metais. Tais pačiais metais patvirtintas ministras pirmininkas François Fillon.

žr. t.p. Prancūzijos socialistų partija

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos administracinis suskirstymas.
Prancūzijos regionai ir departamentai
Prancūzija su užjūrio departamentais
Šiaurės-Pa de Kalė regiono sostinė Lilis

Prancūzija suskirstyta į 22 žemyninės Prancūzijos regionus (régions de France métropolitaine) ir 4 užjūrio regionus (régions d'outre-mer); regionus sudaro 100 departamentų. Taip pat yra kolektyvinės teritorijos (collectivités territoriales) bei Pietų ir Antarktikos teritorijos.

Žemyniniai regionai (skliausteliuose nurodomos sostinės):

Prancūzijos užjūrio valdos:

4 užjūrio departamentai (Départements d'outre-mer):

6 užjūrio teritorijos (collectivités d'outre - mer, Ramiajame ir Atlanto vandenyne):

1 Pietų ir Antarktikos teritorija (priklauso Adelės salos, Amsterdamo salos, Kergeleno salos, Krozė salos, Pavienės salos (îles Éparses))

Geografija

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos geografija

Prancūzijos žemyninė dalis, kuri savo teritorijos forma primena šešiakampį (pranc. l'Hexagone), yra 547 030 km². Prancūzijos krantus skalauja Viduržemio jūra pietryčiuose, ir Atlanto vandenynas vakaruose.

Didžiąją dalį kraštovaizdžio sudaro lygumos su įsiterpiančiomis kalvomis šiaurėje ir vakaruose. Likusi dalis kalnuota - stambiausi kalnų masyvai yra Pirėnai pietvakariuose, Centrinis masyvas ir Alpės pietryčiuose. Pietinėje šalies dalyje didelį plotą apima Centrinis masyvas.

Kraštovaizdis Overnė regione.

Aukščiai:

Prancūzija ribojasi su (skliausteliuose - sienos ilgis):

Pakrančių ilgis: 3 427 km (Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros)

Klimatas

Didžioji Prancūzijos dalis yra nuosaikaus klimato zonoje. Pietrytinėje šalies dalyje vyrauja Viduržemio jūros klimatas. Nors ten lietinga žiema ir sausa vasara, didžiosios Prancūzijos dalies klimatas priklauso nuo vietos ir reljefo. Apskritai beveik visoje Prancūzijoje klimatas yra švelnus. Vidutinė metinė temperatūra yra tarp 10 ° C (šalies šiaurėje, Lotaringijoje, Žuroje, Alpėse ir žemiau) ir 16 ° C (Viduržemio jūros pakrantėje, Korsikoje).

Klimato skirtumus galima pamatyti skirtingose šalies dalyse:

Šiaurės vakaruose, ypač Normandijoje ir Bretanėje, vyrauja jūrinis klimatas. Žiemos yra švelnios ir dažnai be sniego. Vasaros yra gana vėsios ir drėgnos.

Šiaurės rytuose vyrauja daugiau žemyninės oro srovės. Ypač Lotaringijoje ir Vogėzų kalnuose, žiemos gali būti šaltos. Reino ir Mozelio upių slėniuose klimatas yra tinkamas vyno gamybai.

Prancūzijos centre kritulių kiekis yra nedidelis. Vasaros ir žiemos temperatūrų skirtumas nėra toks didelis, kaip Rytų Europoje. Ganėtinai vėsesnė temperatūra yra Centriniame masyve.

Pietvakariuose klimatą lemią Atlanto vandenynas, kuris yra drėgnas, bet ganėtinai šiltas ir saulėtas. Vasaros yra ganėtinai sausos. Žiema ir rudeni iškrenta daugiau kritulių.

Pietryčiuose vyrauja Viduržemio jūros klimatas. Žiemos būna lietingos, taip pat šiame regione vyrauja kitokia augmenija. Vasara gali užklupti sausra.

Ekonomika

Vaizdas:16th arrondissement paris.jpg
Paryžiaus panorama iš Eifelio bokšto

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos ekonomika

Prancūzijos ekonomika vertinama kaip ketvirta pagal dydį pasaulyje, po JAV, Japonijos ir Vokietijos. Pasaulio prekybos organizacijos duomenimis, Prancūzija pagal eksporto apimtis 2003 metais užėmė penktą vietą.

Apie 80 % elektros energijos yra pagaminama atominėse elektrinėse.

Vyno gamyba yra viena svarbiausiu Prancūzijos pramonės šakų po automobilių, lėktuvų, farmacinių produktų ir elektronikos gaminių gamybos.

žr. t.p. Prancūziškas vynas

Turizmas

Turizmas yra taip pat labai svarbi pramonės šaka. Prancūzija užima antrą vietą pasaulyje pagal turistų skaičių – šalį per metus aplanko apie 77 mln. turistų.

Labiausiai turistų lankomos vietos Prancuzijoje yra: Eifelio bokštas, Luvras, Versalio rūmai, Orsė muziejus, Paryžiaus Triumfo arka, Žoržo Pompidu centras, Sen Mišelio kalnas, Šamboro pilis.

Transportas

Dviejų aukštų TGV traukinys Paryžiaus Liono stotyje

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos transportas

Prancūzija turi didžiausią geležinkelio tinklą Vakarų Europoje, jo ilgis 31840 km. Tinklo operatorius valstybinė geležinkelių kompaniją SNCF, bei eilė greitaeigių traukinių operatorių TGV, Eurostar, Thalys pasiekiančių 320 km/h. greitį komerciniuose pervežimuose. Eurostar traukiniai per eurotunelį sujungia Prancūziją su Anglija. Geležinkelio jungtys yra su visomis kaimyninėmis šalimis išskyrus Andorą. Plačiai išvystytas priemiestinių traukinių tinklas.

Kelių tinklo ilgis 893300 km. Prancūzijoje nėra metinio ar kelių naudojimo mokesčio, tačiau daugelio kelių atkarpos yra mokamos išskyrus aplink didelius miestus ir dalį šiaurinės Prancūzijos. Privačios kompanijos valdo 12000 km. kelių tinklą. Automagistralinių kelių tinklo ilgis 30500 km., didžioji jų dalis veda link Paryžiaus ir iš jo.

Prancūzijoje yra apie 478 oro uostai, įskaitant gruntinius nusileidimo takus. Šarlio de Golio vardu pavadintas oro uostas netoli Paryžiaus yra didžiausias šalyje. Nacionalinė oro linijų bendrovė yra Air France, taip pat yra daugelis privačių kompanijų. Egzistuoja dešimt didžiųjų jūros uostų, iš kurių didžiausias Prancūzijoje ir visame Viduržemio jūros regione - Marselis. Vidaus vandenų kelių ilgis 14632 km.

Demografija

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos demografija

Populiacijos tankumas pagal 1999 m. surašymą. Visos teritorijos rodomos tuo pačiu masteliu

Pagal gyventojų skaičių Prancūzija užima trečiąją vietą Europoje po Rusijos bei Vokietijos ir devynioliktą vietą pasaulyje. Priešingai nei daugelyje Europos valstybių, 2009 m. duomenimis, gimstamumas Prancūzijoje yra smarkiai didesnis nei mirtingumas, todėl gyventojų skaičius didėja ne tik dėl imigracijos, bet ir dėl natūralaus prieaugio.[1] Pasak 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė gyvenimo trukmė šalyje yra 80,98 ir pagal šį rodiklį valstybė užima aštuntą vietą pasaulyje.[2] 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro 18,6 % Prancūzijos populiacijos, o vyresni nei 65 m. - 16,4 %.

Nuo priešistorinių laikų Prancūzija buvo prekybos, migracijų bei įsiveržimų kryžkelėje. Keturios pagrindinės Europos etninės grupės – prokeltai, keltai (galai bei bretonai), lotynai ir germanai (frankai, burgundai, vikingai, vestgotai) maišėsi tarpusavyje. Be to nuo XIX a. plūstelėjo nauja migrantų banga, daugiausia tai buvo italai, ispanai, belgai, portugalai, lenkai, armėnai, taip pat žydaiRytų Europos.

Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo gana didelė imigracija iš trečiojo pasaulio šalių, ypač daug žmonių atvyko iš buvusių Prancūzijos kolonijų. Pažymėtina ir tai, jog imigrantai iš kitų Europos valstybių daug greičiau integruojasi į valstybės ekonominį, kultūrinį bei socialinį gyvenimą, nei trečiojo pasaulio atvykėliai. 2004 m. iš viso į Prancūziją imigravo 140 033 žmonės. Iš jų 90 250 buvo iš Afrikos ir 13 710 - iš Europos. Migracijų bangos Prancūziją padarė viena iš etniškai įvairiausių šalių Europoje. Valstybėje gyvena maždaug 6 milijonai šiaurės Afrikiečių ir 2,5 milijono juodaodžių. Taip pat yra apskaičiuota, kad Prancūzijoje gyvena maždaug 4,9 milijono užsienyje gimusių emigrantų, iš kurių 2 milijonai turi Prancūzijos pilietybę.

Kalbos

Nuo 1992 m. vienintelė oficiali kalba šalyje yra prancūzų. Neskaitant nykštukinių šalių, Prancūzija yra vienintelė vakarų Europos šalis, turinti tik vieną oficialiai pripažintą kalbą. Nepaisant to, valstybėje yra vartojamos 77 regioninės kalbos. Dar neseniai valdžia skatino šių kalbų nenaudoti, bet dabar jos yra netgi mokomos kai kuriose mokyklose. Pasak 1999 m. apklausos, prancūzų kalba yra gimtoji 86% šalies suaugusiųjų. Tarp nepilnamečių procentas yra didesnis, nes daugelis imigrantų savo vaikus moko būtent prancūzų, o ne savo gimtosios kalbos.

Pasak 2005 m. apklausos, 36 % Prancūzijos gyventojų gali susikalbėti angliškai, 13 % - ispaniškai ir 8 % - vokiškai.[3] Į šiuos duomenis neįtraukti gyventojai, kuriems šios kalbos yra gimtosios. Populiariausios imigrantų kalbos yra armėnų, portugalų, italų ir ispanų.

Reimso katedra

Religija

Pasak 2007 m. apklausos, 51 % Prancūzijos gyventojų yra katalikai, 31 % - agnostikai arba ateistai, 10 % - kitų religijų atstovai, 4 % - musulmonai, 3 % - protestantai, 1 % - budistai, 1 % - judėjai. Anot 2005 m. apklausos, 34 % Prancūzijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 27 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 33 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.[4] Pagal šiuos duomenis, Prancūzija yra viena iš mažiau religingų Europos Sąjungos valstybių ir turi patį didžiausią netikinčių jokiais dievais, dvasiomis ir dvasinėmis energijomis žmonių procentą. Pasak kito tyrimo, atlikto 2006 m., 32 % šalies gyventojų save laiko ateistais ir dar 32 % teigia, kad jie yra „skeptiškai žiūri į Dievo egzistenciją, bet nėra ateistai“.[5]

Miestai

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Prancūzijos miestai.

Didžiausias šalies miestas yra Paryžius, kurio aglomeracijoje gyvena apie 12 mln. žmonių (Il de Fransas). Kitas stambias aglomeracijas, turinčias daugiau nei 1 mln. gyventojų, sudaro Marselis, Lilis ir Lionas.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos kultūra

Prancūzo Claude Monet paveikslas Įspūdis, saulėtekis (Impression, soleil levant), iš kurio pavadinimo kilo sąvoka impresionizmas

Prancūzijos kultūra yra viena svarbiausiu Europos kultūrų, kurios vaidmuo sustiprėjo Viduramžiais ir ypač XVII amžiuje. XVII amžiuje madas ir taisykles Europai diktavo Paryžius, kuris išlaiko mados ir meno sostinės reputaciją iki šių dienų. Tuo metu susisiekimo, aristokratų ir paprasčiausiai išsilavinusių žmonių bendravimo kalba tapo prancūzų. Intelektualinis Prancūzijos gyvenimas klesti jau nuo XVIII a. enciklopedistų laikų. XIX ir XX a. sandūroje Prancūzijoje atsirado meno judėjimas - impresionizmas.

Prancūzijoje gimė ir kūrė tokie žymus žmonės kaip:

Literatūra

Pagrindinis straipsnis: Prancūzų literatūra

Viduramžiais, atskiruose Prancūzijos regionuose autoriai rašė savo stiliu ir gramatika.

Svarbus XVI amžiaus rašytojas buvo François Rabelais kuris įtakojo prancūzų žodyną ir metaforas. XVII amžiuje pjeses rašė Pierre Corneille, Jean Racine, Moljeras. Filosofines ir moralines knygas rašė Blezas Paskalis, Renė Dekartas kurios paveikė aristokratiją.

Prancūzų literatūra ir poezija klestėjo XVIII ir XIX amžiais. XVIII amžiaus garsiausi autoritiai buvo Volteras, Denisas Didro ir Žanas Žakas Ruso. Šarlis Pero buvo vaikų istorijų rašytojas. Žymiausi jo darbai: "Batuotas katinas", "Pelenė", "Miegančioji gražuolė". Garsiausi XIX amžiaus, gerai žinomi autoriai ir jų kūriniai Prancūzijoje ir už jos ribų, buvo Viktoras Hugo (Paryžiaus katedra), Aleksandras Diuma (Trys muškietininkai ir Grafas Montekristas) ir Žiulis Vernas (Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu).

Muzika

Prancūzija ilgai buvo laikoma Europos meno ir muzikos centru. Šalis turi įvairią vietinę liaudies muziką, taip pat stilius, kuriuos sukūrė imigrantai iš Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos. Klasikinės muzikos srityje, Prancūzijoje kūrė daug žymių kompozitorių. Šiuolaikinė populiarioji muzika yra prancūzų hip hopas, elektroninė muzika ir popmuzika.

Elektroninė muzika

Vienas žinomiausių prancūzų elektroninės muzikos atlikėjų yra Žanas Mišelis Žaras, kurio muzika pasiekė plačią prancūzų auditoriją. Prancūzų elektroninės muzikos grupės Air, Daft Punk, Laurent Garnier, David Guetta ir Justice sulaukė sėkmės tiek lokaliu, tiek tarptautiniu mastu.

Sportas

Geriausiai žinomas sporto renginys vykstantis Prancūzijoje yra daugiadienės dviračių lenktynės "Tour de France". Lenktynės vyksta liepos mėnesį per kurias susirenka geriausi dviratininkai iš viso pasaulio. Rungtynės tradiciškai baigiasi Paryžiuje.

Viena populeriausių sporto šakų Prancūzijoje yra Futbolas. Prancūzijos vyrų futbolo rinktinė laimėjo 1998 metais vykusi Pasaulio futbolo čempioną. Taip pat du kartus laimėjo, 1984-ųjų ir 2000-ųjų, Europos futbolo čempionatus.

Panašiai kaip ir futbolas šalyje yra populerus regbis. Ši sporto šaka yra ypač populeri šalies pietiniuose ir pietvakariniuose regionuose. Nacionalinė Prancūzijos regbio rinktinė yra viena iš geriausių komandų pasaulyje ir iki šiol per kekvieną Pasaulio regbio čempionatą patekdavo bent į ketvirtfinalį.

Labai populiarus sportas, pastaraisiais metais, tapo tenisas. 1997 m. ir 2003 m. Prancūzijos tenisininkės laimėjo Fed Cup. Be to 2000 m. Mary Pierce laimėjo Prancūzijos atvirajį teniso čempionatą.

Prancūzijoje taip pat vyksta seniausios pasaulio automobilių 24 valandų Le Mano lenktynės.

1900-ųjų ir 1924-ųjų metų Vasaros olimpinės žaidynės vyko Paryžiuje. Žiemos olimpinės žaidynės Prancūzijoje vyko tris kartus: 1924 Šamoni, 1968 Grenoblije, 1992 Albervilije.

Kita informacija

Šaltiniai

  1. CŽV pasaulio faktų knyga: Prancūzija
  2. https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/rankorder/2102rank.html?countryCode=fr&rankAnchorRow=#fr
  3. (Angliškai)Europeans and their Languages (14 psl.)
  4. „(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 9 puslapis“ (PDF).
  5. Religious Views and Beliefs Vary Greatly by Country, Financial Times/Harris Poll, December 2006

Nuorodos

Portal
Vikisritis: Prancūzija
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Prancūzija

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA