Pašariniai augalai

Vikisritis: Agropedija

Pašariniai augalai

Pašariniai augalai, arba pašarinės kultūros – pašarinės žolės, šakniavaisiai (griežčiai, morkos, ropės, runkeliai), gumbavaisiai (bulvės, topinambai), arbūziniai augalai (pvz., melionai, moliūgai, pašariniai arbūzai), silosiniai augalai (pvz., kukurūzai, vasariniai vikiai, pašariniai lubinai, pašarinės pupos, saulėgrąžos, sorgas, rapsas), varpiniai ir ankštiniai javai.

Auginami ir pašarinių augalų mišiniai (pvz., vikių ir avižų, žirnių ir miežių, dobilų ir liucernos su varpinėmis žolėmis).

Lietuvoje, iš javų pašarui daugiausia sėjama miežių, mažiau avižų, palyginti mažai grūdinių – ankštinių, javų, žirnių, vikių, lubinų, pupų. Be to, pašarui dar auginama pašarinių runkelių, dalis bulvių, kukurūzų, vienmečių žolių mišinių, daugiamečių žolių (dobilų, liucernų, varpinių žolių).

Lietuvos ganyklose ganomi gyvuliai, pjaunama žolė vasaros ir žiemos pašarui. Žalieji pašarai sudaro 25–30 % viso žolėdžių gyvulių pašaro poreikio. Gyvuliams daug sušeriama koncentruotų pašarų – 35–40 % jų poreikio. Kiaulių ir paukščių racionuose jie sudaro 85–100 % pašarų poreikio.

Taip pat skaitykite

• Kultūrinių augalų sąrašas

Nuoroda

Pašariniai augalai (lietuvių, anglų, rusų k.)