Postimpresionizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų
S robotas Pridedama: ar, bg, ca, cs, de, el, eo, es, et, fa, fi, fr, gl, he, hr, hu, hy, it, ja, ka, nl, no, pl, pt, ru, sk, sr, sv, th, tr, zh |
S robotas Pridedama: vi:Hậu ấn tượng |
||
| Eilutė 45: | Eilutė 45: | ||
[[th:ศิลปะอิมเพรสชันนิสม์สมัยหลัง]] |
[[th:ศิลปะอิมเพรสชันนิสม์สมัยหลัง]] |
||
[[tr:Art izlenimcilik]] |
[[tr:Art izlenimcilik]] |
||
[[vi:Hậu ấn tượng]] |
|||
[[zh:后印象派]] |
[[zh:后印象派]] |
||
20:04, 22 rugpjūčio 2009 versija
Postimpresionizmas (lot. post – po + impresionizmas) – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios modernistinės dailės kryptys ir grupuotės, kurios pasireiškė Prancūzijoje po impresionizmo. Postimpresionistų kūryboje atsisakoma impresionistinių metodų, pabrėžiamas ryšys tarp vaizduotės ir objektyvios tikrovės, siekiama jausmų ir proto sintezės, savitos regimųjų įspūdžių išraiškos.
Postimpresionizmo dailėje atsispindėjo sudėtingi Vakarų Europos kultūros krizės momentai, reiškėsi įvairios, kartais viena kitai priešingos, kūrybinės individualybės.
Postimpresionizmo pradžia laikoma paskutinė (aštuntoji) impresionistų paroda, kuri 1886 m. įvyko Paryžiuje. Postimpresionizmo terminas pradėtas vartoti anglų dailės kritiko R. E. Fry prancūzų dailės parodos metu Londone, 1910–1911 m. Jis labiausiai siejamas su prancūzų tapytojų P. Sezano, V. van Gogo, P. Gogeno ir A. Tulūzo-Lotreto kūryba. Postimpresionizmui iš dalies priskiriama ir tapytojų Ž. Sera, P. Sinjako, O. Redono, E. Bernaro, P. Bonaro, E. Vijaro, vėlyvoji E. Dega, O. Renuaro kūryba.
Lietuvoje postimpresionizmo bruožų būta XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos – 4 dešimtmečio dailėje (J. Vienožinskio, A. Valeškos, V. Vizgirdos, A. Samuolio peizažai).[1]
Šaltiniai
- ↑ Postimpresionizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris 129 psl.