Silvestras Gimžauskas

Silvestras Gimžauskas (1845 m. spalio 13 d. Kirdeikiuose – 1897 m. rugsėjo 27 d. Varšuvoje) – kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys. Palaidotas Lenkijoje, kapas nežinomas.

Biografija

Kilęs iš valstiečių šeimos.

Mokėsi Švenčionių ir Daugpilio gimnazijose. 1876 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją. 1877–1878 m. studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet dėl ligos iš jos išstojo.

Akademijoje susidraugavo su Lietuvos atgimimo žadintojais bendraminčiais Petru Kriaučiūnu ir Kazimieru Jauniumi. Jau mokydamasis seminarijoje gaudavo ir skaitydavo lietuvišką spaudą. Bendradarbiavo “Aušroje“ ir kituose leidiniuose.

1890 m. parengė pirmą patriotinį lietuvišką atsišaukimą, išspausdintą JAV, kuriame ragino brolius lietuvninkus neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvišką kalbą. Leido eilėraščių bei publicistines knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti.

Dirbo vikaru Želudke (Lydos aps., Gudija), Žiežmariuose, Vidiškėse. Nuo 1883 m. Kietaviškių, 1884–1893 m. – Valkininkų klebonas. Žiežmariuose buvo įsirengęs pagrindinę lietuviškos spaudos slėptuvę. Iš čia pasiimdavo knygų ir dirbdamas kitose Vilnijos parapijose.

Dirbdamas Vilnijos parapijose buvo aktyvus švietėjas, lietuviškos spaudos platintojas, lietuvybės puoselėtojas, priešinęsis polonizacijai. Ypač aktyviai organizavo spaudos platinimą Valkininkuose: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas daraktorių mokyklas, jas visokeriopai rėmė, kontroliavo jų darbą. Valkininkai tapo didžiausiu lietuviškos spaudos platinimo centru visoje Vilniaus gubernijoje.

1891 m. pas jį gyvenęs brolis Vladislavas, supykęs, kad negauna pinigų išgerti, Silvestrą Gimžauską įskundė policijai. Per tardymus žandarai išaiškino nemažai Valkininkų apylinkės knygnešių. Vilniaus generalgubernatorius siūlė Silvestrą Gimžauską 3 metams uždaryti į Gardino vienuolyną. Kadangi nebuvo tiesioginių kaltės įrodymų, Kitatikių reikalų prie Vidaus reikalų ministerijos departamento direktorius bausmei nepritarė, tik pareikalavo akylai Silvestrą Gimžauską sekti.

1893 m. pradžioje perkeltas eiliniu vikaru į Giedraičius, o metų pabaigoje – į Bagaslaviškį jau kaip altaristas, nes nesutarė su Giedraičių klebonu lenkomanu J. Pikturna. 1897 m. vasarą išvyko gydyti akmenligės į Varšuvą ir čia tų pačių metų rudenį mirė.

Atmintinos vietos ir paminklai

Gimtasis namas, dabar perkeltas į Rumšiškių muziejų.

Koplytstulpis Kirdeikiuose (pastatytas 1988 m.), skulptorius S. Karanauskas.

Kryžius stogastulpis Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje.

Kenotafas (su mediniu kryžiumi) Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje (pastatytas 1997 m. rugsėjo 28 d.).

Stogastulpis prie Kietaviškių mokyklos.

Pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.