Pasaulietinė teisė

Pasaulietinė teisė - nereliginių subjektų priimtos teisės normos.

Pasaulietinė teisė išskiriama ją atribojant nuo religinių organizacijų (vidaus) teisės. Pasaulietinė teisė sąveikauja su religine teise, ją sąlygoja, nustato jos galiojimo ribas, kai kur - konkuruoja, o kartais yra užgožiama religinės.

Istorija

Pasaulietinė teisė formavosi kartu su viešosios valdžios institucijomis bei pasaulietinėmis organizacijomis, politiniais dariniais (imperijomis, miestais). Europoje religinių bendruomenių teisė ilgą laiką turėjo didelę reikšmę. Katalikų Bažnyčia ne tik sukūrė organizacijos vidaus taisykles, normas, skirtas jos narių tarpusavio santykiams reguliuoti, bet plėtojo pasaulietiniame gyvenime taikytas teisės normas. Kanonų teisė apėmė sutartis, paveldėjimą, teismo proceso klausimus bei kitas svarbias teisei sritis. Teisininkai pasauliečiai ([[|legistika|legistai]]) turėjo konkuruoti su bažnytinės teisės atstovais (kanonistais), plėtojo skirtingas teisines teorijas arba vieni iš kitų dalį perėmė arba pakeitė (modifikavo).