Jonė Deveikė: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Taisomos vidinės nuorodos |
S robotas: smulkūs taisymai |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
'''Jonė Deveikė (Deveikytė)-Navakienė''' ([[1907]] m. [[vasario 20]] d. [[Raguva|Raguvoje]] – [[1965]] m. [[vasario 26]] d. [[Paryžius|Paryžiuje]]) – Lietuvos teisės istorikė. |
'''Jonė Deveikė (Deveikytė)-Navakienė''' ([[1907]] m. [[vasario 20]] d. [[Raguva|Raguvoje]] – [[1965]] m. [[vasario 26]] d. [[Paryžius|Paryžiuje]]) – Lietuvos teisės istorikė. |
||
==Biografija== |
== Biografija == |
||
Tėvai mokė namuose. [[Pirmasis pasaulinis karas|Karo]] metais [[Irkutskas|Irkutske]] pradėjo lankyti gimnaziją, [[1919]] m. – [[Ukmergės specialioji mokykla|Ukmergės gimnaziją]], kurią baigusi [[1924]] m. įstojo į [[Lietuvos universitetas|Lietuvos universiteto]] Humanitarinių mokslų fakultetą. Nuo [[1928]] m. lygiagrečiai studijavo Teisių fakulteto Teisių skyriuje. [[1932]] m. baigė abu fakultetus. Humanitarinių mokslų fakultete parašė diplominį darbą iš visuotinės istorijos (vadovas prof. [[Levas Karsavinas]]) – „Napoleono imperijos atsiradimas“, Teisių fakultete – iš Lietuvos teisės istorijos („[[Kauno miestas]] ir jo savivalda XVII amžiuje“). |
Tėvai mokė namuose. [[Pirmasis pasaulinis karas|Karo]] metais [[Irkutskas|Irkutske]] pradėjo lankyti gimnaziją, [[1919]] m. – [[Ukmergės specialioji mokykla|Ukmergės gimnaziją]], kurią baigusi [[1924]] m. įstojo į [[Lietuvos universitetas|Lietuvos universiteto]] Humanitarinių mokslų fakultetą. Nuo [[1928]] m. lygiagrečiai studijavo Teisių fakulteto Teisių skyriuje. [[1932]] m. baigė abu fakultetus. Humanitarinių mokslų fakultete parašė diplominį darbą iš visuotinės istorijos (vadovas prof. [[Levas Karsavinas]]) – „Napoleono imperijos atsiradimas“, Teisių fakultete – iš Lietuvos teisės istorijos („[[Kauno miestas]] ir jo savivalda XVII amžiuje“). |
||
| Eilutė 13: | Eilutė 13: | ||
Gavusi Paryžiaus ''Centre National de la Recherche Scientifiaue'' mokslinio bendradarbio (''chercheur'') stipendiją, [[1953]]–[[1959]] m. tyrė trijų leidimų ([[1529]], [[1566]] ir [[1588]] m.) [[Lietuvos Statutas|Lietuvos Statutus]], vertė, aiškino [[1649 m. Soboro teisynas|1649 metų sąvadą]]. |
Gavusi Paryžiaus ''Centre National de la Recherche Scientifiaue'' mokslinio bendradarbio (''chercheur'') stipendiją, [[1953]]–[[1959]] m. tyrė trijų leidimų ([[1529]], [[1566]] ir [[1588]] m.) [[Lietuvos Statutas|Lietuvos Statutus]], vertė, aiškino [[1649 m. Soboro teisynas|1649 metų sąvadą]]. |
||
==Šaltiniai== |
== Šaltiniai == |
||
* [http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=647&Itemid=113 „Aidai“ (biografija)] |
* [http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=647&Itemid=113 „Aidai“ (biografija)] |
||
23:31, 5 rugpjūčio 2009 versija
Jonė Deveikė (Deveikytė)-Navakienė (1907 m. vasario 20 d. Raguvoje – 1965 m. vasario 26 d. Paryžiuje) – Lietuvos teisės istorikė.
Biografija
Tėvai mokė namuose. Karo metais Irkutske pradėjo lankyti gimnaziją, 1919 m. – Ukmergės gimnaziją, kurią baigusi 1924 m. įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Nuo 1928 m. lygiagrečiai studijavo Teisių fakulteto Teisių skyriuje. 1932 m. baigė abu fakultetus. Humanitarinių mokslų fakultete parašė diplominį darbą iš visuotinės istorijos (vadovas prof. Levas Karsavinas) – „Napoleono imperijos atsiradimas“, Teisių fakultete – iš Lietuvos teisės istorijos („Kauno miestas ir jo savivalda XVII amžiuje“).
1932 m. rudenį išvyko į Paryžių, kur lankė Ecole des Chartes. Užsienio reikalų ministerijos archyve rinko medžiagą tema „Lietuvos santykiai su Habsburgais ir Prancūzija, Sobieskiui viešpataujant (XVII a.)“. Po metų grįžo į Lietuvą, ištekėjo už tuometinio Klaipėdos krašto gubernatoriaus (1933-1935) Jono Navako, kuriam Prancūzijoje buvo suteiktas teisių daktaro laipsnis.
Prahos profesoriaus I. Lappo patariama ir prižiūrima pradėjo domėtis Lietuvos konstitucine teise, tyrė bajorų privilegijas ir kitus aktus. I. Lappo patariama, nusprendė siekti daktaro laipsnio Paryžiuje, todėl 1938 m. kovo mėnesį įsirašė į Teisės fakultetą. 1938 m. profesoriui M. Olivier-Martin Paryžiuje įteikė darbą disertacijai „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės konstitucija“. Dėl II pasaulinio karo laikinai sustabdė mokslinius tyrimus.
1941 m. rudenį ėmė dėstyti Lietuvos istoriją Kauno mokytojų seminarijoje (iki 1944 m. birželio mėn.), Kaune užsiėmė advokatės praktika.
Gavusi Paryžiaus Centre National de la Recherche Scientifiaue mokslinio bendradarbio (chercheur) stipendiją, 1953–1959 m. tyrė trijų leidimų (1529, 1566 ir 1588 m.) Lietuvos Statutus, vertė, aiškino 1649 metų sąvadą.