Glikozidas

Glikozidai - organinės medžiagos, susidedančios iš cukrinės dalies, vadinamos glikonu, ir necukrinės - aglikono. Veikiami fermentų ir kitų medžiagų, jie suskyla į cukrų ir aglikoną. Jų cheminė struktūra yra skirtinga. Cukrus gerina aglikono farmakologinį poveikį. Cukrinis glikono komponentas yra gliukozė, galaktozė, ramnozė ir kitos, o aglikonų - fenoliai, alkoholiai, aldehidai, antrachinonai, įvairios rūgštys.

Gryni glikozidai yra bespalviai, kristaliniai ar amorfiniai kartaus skonio junginiai, tirpstantys vandenyje. Augalų sultyse jų randama įvairios sudėties ir įvairiais kiekiais. Dažniausiai vienas jų vyrauja.

Glikozidai veikia širdies kraujagysles, žadina apetitą, laisvina vidurius, lengvina atsikosėjimą, mažina sklerozę, skatina šlapimo išsiskyrimą, naikina mikrobus. Medicinoje ypač svarbią reikšmę turi širdį veikiantys glikozidai: cimatrinas, aonitoksinas, konvalatoksinas, konvalamarinas, digitoksinas, erizinas ir kiti. Glikozidų kaupimu pasižymi bervidinių, bastutinių, lelijinių, erškėtiniu šeimų atstovai. Vieni glikozidai nuodingi, kiti ne.