Silvestras Gimžauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų
S wiki sintakse 2 |
S wiki sintakse 3 |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
'''Silvestras Gimžauskas''' ([[1845]] m. [[spalio 13]] d. [[Kirdeikiai|Kirdeikiuose]] – [[1897]] m. [[rugsėjo 27]] d. [[Varšuva|Varšuvoje]]) – kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys. Palaidotas [[Lenkija|Lenkijoje]], kapas nežinomas. |
'''Silvestras Gimžauskas''' ([[1845]] m. [[spalio 13]] d. [[Kirdeikiai|Kirdeikiuose]] – [[1897]] m. [[rugsėjo 27]] d. [[Varšuva|Varšuvoje]]) – kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys. Palaidotas [[Lenkija|Lenkijoje]], kapas nežinomas. |
||
==Biografija== |
==Biografija== |
||
Kilęs iš valstiečių šeimos. |
Kilęs iš valstiečių šeimos. |
||
Mokėsi [[Švenčionys|Švenčionių]] ir [[Daugpilis|Daugpilio]] gimnazijose. [[1876]] m. baigė [[Vilniaus kunigų seminarija|Vilniaus kunigų seminariją]]. [[1877]]–[[1878]] m. studijas tęsė [[Peterburgo dvasinė akademija|Peterburgo dvasinėje akademijoje]], bet dėl ligos iš jos išstojo. |
Mokėsi [[Švenčionys|Švenčionių]] ir [[Daugpilis|Daugpilio]] gimnazijose. [[1876]] m. baigė [[Vilniaus kunigų seminarija|Vilniaus kunigų seminariją]]. [[1877]]–[[1878]] m. studijas tęsė [[Peterburgo dvasinė akademija|Peterburgo dvasinėje akademijoje]], bet dėl ligos iš jos išstojo. |
||
Akademijoje susidraugavo su Lietuvos atgimimo žadintojais bendraminčiais [[Petras Kriaučiūnas|Petru Kriaučiūnu]] ir [[Kazimieras Jaunius|Kazimieru Jauniumi]]. Jau mokydamasis seminarijoje gaudavo ir skaitydavo lietuvišką spaudą. Bendradarbiavo [[Aušra (laikraštis)|“Aušroje“]] ir kituose leidiniuose. |
Akademijoje susidraugavo su Lietuvos atgimimo žadintojais bendraminčiais [[Petras Kriaučiūnas|Petru Kriaučiūnu]] ir [[Kazimieras Jaunius|Kazimieru Jauniumi]]. Jau mokydamasis seminarijoje gaudavo ir skaitydavo lietuvišką spaudą. Bendradarbiavo [[Aušra (laikraštis)|“Aušroje“]] ir kituose leidiniuose. |
||
[[1890]] m. parengė pirmą patriotinį lietuvišką atsišaukimą, išspausdintą [[JAV]], kuriame ragino brolius lietuvninkus neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvišką kalbą. Leido eilėraščių bei publicistines knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti. |
[[1890]] m. parengė pirmą patriotinį lietuvišką atsišaukimą, išspausdintą [[JAV]], kuriame ragino brolius lietuvninkus neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvišką kalbą. Leido eilėraščių bei publicistines knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti. |
||
Dirbo vikaru [[Želudkas|Želudke]] (Lydos aps., Gudija), [[Žiežmariai|Žiežmariuose]], [[Vidiškės]]e. Nuo [[1883]] m. [[Kietaviškės|Kietaviškių]], [[1884]]–[[1893]] m. – [[Valkininkai|Valkininkų]] klebonas. [[Žiežmariai|Žiežmariuose]] buvo įsirengęs pagrindinę lietuviškos spaudos slėptuvę. Iš čia pasiimdavo knygų ir dirbdamas kitose [[Vilniaus kraštas|Vilnijos]] parapijose. |
Dirbo vikaru [[Želudkas|Želudke]] (Lydos aps., Gudija), [[Žiežmariai|Žiežmariuose]], [[Vidiškės]]e. Nuo [[1883]] m. [[Kietaviškės|Kietaviškių]], [[1884]]–[[1893]] m. – [[Valkininkai|Valkininkų]] klebonas. [[Žiežmariai|Žiežmariuose]] buvo įsirengęs pagrindinę lietuviškos spaudos slėptuvę. Iš čia pasiimdavo knygų ir dirbdamas kitose [[Vilniaus kraštas|Vilnijos]] parapijose. |
||
Dirbdamas [[Vilniaus kraštas|Vilnijos]] parapijose buvo aktyvus švietėjas, lietuviškos spaudos platintojas, lietuvybės puoselėtojas, priešinęsis polonizacijai. Ypač aktyviai organizavo spaudos platinimą [[Valkininkai|Valkininkuose]]: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas daraktorių mokyklas, jas visokeriopai rėmė, kontroliavo jų darbą. [[Valkininkai]] tapo didžiausiu lietuviškos spaudos platinimo centru visoje Vilniaus gubernijoje. |
Dirbdamas [[Vilniaus kraštas|Vilnijos]] parapijose buvo aktyvus švietėjas, lietuviškos spaudos platintojas, lietuvybės puoselėtojas, priešinęsis polonizacijai. Ypač aktyviai organizavo spaudos platinimą [[Valkininkai|Valkininkuose]]: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas daraktorių mokyklas, jas visokeriopai rėmė, kontroliavo jų darbą. [[Valkininkai]] tapo didžiausiu lietuviškos spaudos platinimo centru visoje Vilniaus gubernijoje. |
||
[[1891]] m. pas jį gyvenęs brolis Vladislavas, supykęs, kad negauna pinigų išgerti, Silvestrą Gimžauską įskundė policijai. Per tardymus žandarai išaiškino nemažai [[Valkininkai|Valkininkų]] apylinkės knygnešių. [[Vilnius|Vilniaus]] generalgubernatorius siūlė Silvestrą Gimžauską 3 metams uždaryti į [[Gardinas|Gardino]] vienuolyną. Kadangi nebuvo tiesioginių kaltės įrodymų, Kitatikių reikalų prie Vidaus reikalų ministerijos departamento direktorius bausmei nepritarė, tik pareikalavo akylai Silvestrą Gimžauską sekti. |
[[1891]] m. pas jį gyvenęs brolis Vladislavas, supykęs, kad negauna pinigų išgerti, Silvestrą Gimžauską įskundė policijai. Per tardymus žandarai išaiškino nemažai [[Valkininkai|Valkininkų]] apylinkės knygnešių. [[Vilnius|Vilniaus]] generalgubernatorius siūlė Silvestrą Gimžauską 3 metams uždaryti į [[Gardinas|Gardino]] vienuolyną. Kadangi nebuvo tiesioginių kaltės įrodymų, Kitatikių reikalų prie Vidaus reikalų ministerijos departamento direktorius bausmei nepritarė, tik pareikalavo akylai Silvestrą Gimžauską sekti. |
||
[[1893]] m. pradžioje perkeltas eiliniu vikaru į [[Giedraičiai|Giedraičius]], o metų pabaigoje – į [[Bagaslaviškis|Bagaslaviškį]] jau kaip altaristas, nes nesutarė su [[Giedraičiai|Giedraičių]] klebonu lenkomanu J. Pikturna. [[1897]] m. vasarą išvyko gydyti akmenligės į [[Varšuva|Varšuvą]] ir čia tų pačių metų rudenį mirė. |
[[1893]] m. pradžioje perkeltas eiliniu vikaru į [[Giedraičiai|Giedraičius]], o metų pabaigoje – į [[Bagaslaviškis|Bagaslaviškį]] jau kaip altaristas, nes nesutarė su [[Giedraičiai|Giedraičių]] klebonu lenkomanu J. Pikturna. [[1897]] m. vasarą išvyko gydyti akmenligės į [[Varšuva|Varšuvą]] ir čia tų pačių metų rudenį mirė. |
||
| Eilutė 21: | Eilutė 21: | ||
==Atmintinos vietos ir paminklai== |
==Atmintinos vietos ir paminklai== |
||
Gimtasis namas, dabar perkeltas į [[Rumšiškių muziejus|Rumšiškių muziejų]]. |
Gimtasis namas, dabar perkeltas į [[Rumšiškių muziejus|Rumšiškių muziejų]]. |
||
Koplytstulpis Kirdeikiuose (pastatytas [[1988]] m.), skulptorius S. Karanauskas. |
Koplytstulpis Kirdeikiuose (pastatytas [[1988]] m.), skulptorius S. Karanauskas. |
||
Kryžius stogastulpis [[Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia|Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios]] šventoriuje. |
Kryžius stogastulpis [[Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia|Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios]] šventoriuje. |
||
[[wikt:Kenotafas|Kenotafas]] (su mediniu kryžiumi) [[Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia|Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios]] šventoriuje (pastatytas [[1997]] m. [[rugsėjo 28]] d.). |
[[wikt:Kenotafas|Kenotafas]] (su mediniu kryžiumi) [[Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia|Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios]] šventoriuje (pastatytas [[1997]] m. [[rugsėjo 28]] d.). |
||
Stogastulpis prie [[Kietaviškės|Kietaviškių]] mokyklos. |
Stogastulpis prie [[Kietaviškės|Kietaviškių]] mokyklos. |
||
20:18, 16 liepos 2009 versija
Silvestras Gimžauskas (1845 m. spalio 13 d. Kirdeikiuose – 1897 m. rugsėjo 27 d. Varšuvoje) – kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys. Palaidotas Lenkijoje, kapas nežinomas.
Biografija
Kilęs iš valstiečių šeimos.
Mokėsi Švenčionių ir Daugpilio gimnazijose. 1876 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją. 1877–1878 m. studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet dėl ligos iš jos išstojo.
Akademijoje susidraugavo su Lietuvos atgimimo žadintojais bendraminčiais Petru Kriaučiūnu ir Kazimieru Jauniumi. Jau mokydamasis seminarijoje gaudavo ir skaitydavo lietuvišką spaudą. Bendradarbiavo “Aušroje“ ir kituose leidiniuose.
1890 m. parengė pirmą patriotinį lietuvišką atsišaukimą, išspausdintą JAV, kuriame ragino brolius lietuvninkus neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvišką kalbą. Leido eilėraščių bei publicistines knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti.
Dirbo vikaru Želudke (Lydos aps., Gudija), Žiežmariuose, Vidiškėse. Nuo 1883 m. Kietaviškių, 1884–1893 m. – Valkininkų klebonas. Žiežmariuose buvo įsirengęs pagrindinę lietuviškos spaudos slėptuvę. Iš čia pasiimdavo knygų ir dirbdamas kitose Vilnijos parapijose.
Dirbdamas Vilnijos parapijose buvo aktyvus švietėjas, lietuviškos spaudos platintojas, lietuvybės puoselėtojas, priešinęsis polonizacijai. Ypač aktyviai organizavo spaudos platinimą Valkininkuose: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas daraktorių mokyklas, jas visokeriopai rėmė, kontroliavo jų darbą. Valkininkai tapo didžiausiu lietuviškos spaudos platinimo centru visoje Vilniaus gubernijoje.
1891 m. pas jį gyvenęs brolis Vladislavas, supykęs, kad negauna pinigų išgerti, Silvestrą Gimžauską įskundė policijai. Per tardymus žandarai išaiškino nemažai Valkininkų apylinkės knygnešių. Vilniaus generalgubernatorius siūlė Silvestrą Gimžauską 3 metams uždaryti į Gardino vienuolyną. Kadangi nebuvo tiesioginių kaltės įrodymų, Kitatikių reikalų prie Vidaus reikalų ministerijos departamento direktorius bausmei nepritarė, tik pareikalavo akylai Silvestrą Gimžauską sekti.
1893 m. pradžioje perkeltas eiliniu vikaru į Giedraičius, o metų pabaigoje – į Bagaslaviškį jau kaip altaristas, nes nesutarė su Giedraičių klebonu lenkomanu J. Pikturna. 1897 m. vasarą išvyko gydyti akmenligės į Varšuvą ir čia tų pačių metų rudenį mirė.
Atmintinos vietos ir paminklai
Gimtasis namas, dabar perkeltas į Rumšiškių muziejų.
Koplytstulpis Kirdeikiuose (pastatytas 1988 m.), skulptorius S. Karanauskas.
Kryžius stogastulpis Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje.
Kenotafas (su mediniu kryžiumi) Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje (pastatytas 1997 m. rugsėjo 28 d.).
Stogastulpis prie Kietaviškių mokyklos.
Pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.