Aušlavis: Skirtumas tarp puslapio versijų
papildyta |
S wiki sintakse 3 |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
'''Aušlavis''' ('''Aušaitis''', '''Aušautas''', '''Aušveitis''', '''Aušveikas''') [[lietuvių mitologija|lietuvių]] ir [[prūsų mitologija|prūsų]] mitologijoje – gydymo [[dievas]], [[ligonis|ligonių]] dievaitis, mitinis [[gydytojas]], įgaunantis [[žaltys (mitologija)|žalčio]] pavidalą. |
'''Aušlavis''' ('''Aušaitis''', '''Aušautas''', '''Aušveitis''', '''Aušveikas''') [[lietuvių mitologija|lietuvių]] ir [[prūsų mitologija|prūsų]] mitologijoje – gydymo [[dievas]], [[ligonis|ligonių]] dievaitis, mitinis [[gydytojas]], įgaunantis [[žaltys (mitologija)|žalčio]] pavidalą. |
||
== Šaltiniai == |
== Šaltiniai == |
||
Pirmąkart minimas [[1530]] m. [[Prūsij]]os, [[Pamedė]]s ir [[Semba|Sembos]] [[vyskupas|vyskupų]] [[sinodas|sinodo]] nutarimuose „Constitutiones Synodalis“, kur lyginamas su [[Eskulapas|Asklepiju]]. Kai kuriuose šaltiniuose apibūdinamas kaip ligonių ir sveikųjų dievas, minimas po Ukapirmo ir Svaistiko, tai rodo aukštą jo padėtį prūsų dievų panteone. [[Jonas Lasickis]] XVI a. jį vadino lietuvių dievu ''Auskutu'', [[Jonas Bretkūnas]] - ''Auššveičiu'', vėlyvoji istoriografija - ''Aušlaviu'' <ref>[[Gintaras Beresnevičius]]. {{VLE|II}}, 299 psl. </ref> |
Pirmąkart minimas [[1530]] m. [[Prūsij]]os, [[Pamedė]]s ir [[Semba|Sembos]] [[vyskupas|vyskupų]] [[sinodas|sinodo]] nutarimuose „Constitutiones Synodalis“, kur lyginamas su [[Eskulapas|Asklepiju]]. Kai kuriuose šaltiniuose apibūdinamas kaip ligonių ir sveikųjų dievas, minimas po Ukapirmo ir Svaistiko, tai rodo aukštą jo padėtį prūsų dievų panteone. [[Jonas Lasickis]] XVI a. jį vadino lietuvių dievu ''Auskutu'', [[Jonas Bretkūnas]] - ''Auššveičiu'', vėlyvoji istoriografija - ''Aušlaviu'' <ref>[[Gintaras Beresnevičius]]. {{VLE|II}}, 299 psl. </ref> |
||
21:23, 13 liepos 2009 versija
Aušlavis (Aušaitis, Aušautas, Aušveitis, Aušveikas) lietuvių ir prūsų mitologijoje – gydymo dievas, ligonių dievaitis, mitinis gydytojas, įgaunantis žalčio pavidalą.
Šaltiniai
Pirmąkart minimas 1530 m. Prūsijos, Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo nutarimuose „Constitutiones Synodalis“, kur lyginamas su Asklepiju. Kai kuriuose šaltiniuose apibūdinamas kaip ligonių ir sveikųjų dievas, minimas po Ukapirmo ir Svaistiko, tai rodo aukštą jo padėtį prūsų dievų panteone. Jonas Lasickis XVI a. jį vadino lietuvių dievu Auskutu, Jonas Bretkūnas - Auššveičiu, vėlyvoji istoriografija - Aušlaviu [1]
K. Hartknochas (XVI a.) gretina jį su Eskulapu, Saturnu. Johanas Maleckis (1554 m.) mini Auscautus ir Ausceutus. J. Maleckis (Warhafftige Beschreibung d. Sudawen apie 1560 m.) Auskayten ir Auschlauis įvardina kaip sveikatingumo dievą, taip pat jį apibūdina ir Motiejus Strijkovskis. Kitur sveikatos dievu įvardijamas Aušveitis, Aušveikus, Auskuts, Aušautis.
Vardo etimologija
Vardai „Aušveitis“, „Ausveikus“ gali būti kilę iš žodžio „sveikas“ (pagal Joną Bretkūną), „atsveikti“ t. y. pasveikti, išvaryti ligas.
Pagal V. Toporovą Aušlavis galėtų būti siejamas su „kusti“, „atkusti“. Tačiau bendrai V. Toporavas laikosi Kazimiero Būgos etimologijos, pagal kurią dievo vardas kildinamas iš „šauti“, „nušauti“, reiškiantį nuvejantį ligas[2].
Reikšmė mitologijoje
Manoma, kad Aušautas užėmė aukšta vietą dievų panteone (pvz., keltų Diankechtas yra Dagnos sūnus, Apolonas - Dzeuso, nors tiesioginių duomenų apie lietuvių Aušauto genealogiją nėra. Prūsų dievų sąrašuose jis minimas trečiuoju, einantis po Okopirmo (pirmojo dievo) ir Žvaigždikio (Swayxtixo) (šviesos dievo) [3], o tai įrodo jo aukštą vietą vėlyvajame prūsų panteone.
Giminingi dievai kitų tautų mitologijose
Aušauto - dievas-gydytojas kaip Eskulapas, vakarų semitų Ešmunas, Rešefas, keltų Diankechtas, airių Mak-Okas, kurio vienas iš vardų keltų įrašuose Anextlomarus („Didysis gynėjas“) kaip tik ir atitinka ligas nuvejančio, apginančio sveikatos ir gygymo prasme.
Kita vertus šaudimo funkcija yra apskritai bendra gygymo dievui bene garsiausias palyginimas būtų su graikų Apolonų ir jo žudančiomis strėlėmis.
Šaltiniai
- ↑ Gintaras Beresnevičius. Aušlavis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, 299 psl.
- ↑ Mitologijos enciklopedija, 2 tomas
- ↑ Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 273 p.