Giedrius Mackevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Taisomos vidinės nuorodos |
S wiki sintakse 2 |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
'''Giedrius Mackevičius''' ([[1945 m. |
'''Giedrius Mackevičius''' ([[1945]] m. [[gegužės 18]] d. Grybėnai, [[Dūkšto valsčius]] – [[2008]] m. [[sausio 13]] d. [[Maskva]], palaidotas Grybėnuose) – [[Lietuva|Lietuvos]] teatro aktorius, režisierius, dramaturgas, choreografas, pedagogas. |
||
== Biografija == |
== Biografija == |
||
[[1967]] m. su pagyrimu baigė biochemiją [[VU|Vilniaus universitete]] ir tapo [[Jaunimo teatras|Jaunimo teatro]] aktoriumi. 1967 |
[[1967]] m. su pagyrimu baigė biochemiją [[VU|Vilniaus universitete]] ir tapo [[Jaunimo teatras|Jaunimo teatro]] aktoriumi. [[1967]]–[[1972]] m. vaidino [[Modris Tenisonas|M. Tenisono]] pantomimos trupėje, kuri nuo 1967 m. veikė Vilniuje, vėliau [[Kaunas|Kaune]]. [[1973]] m. [[Maskvoje]] įkūrė Plastinės dramos teatrą (veikė iki [[1990]] m.). [[1977]] m. baigė režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, [[Marija Knebel|M. Knebel]] mokinys, dėstė institute. [[1992]] m. įkūrė Giedriaus Mackevičiaus teatrą „Oktaedra“ |
||
== Kūryba == |
== Kūryba == |
||
09:31, 10 liepos 2009 versija
Giedrius Mackevičius (1945 m. gegužės 18 d. Grybėnai, Dūkšto valsčius – 2008 m. sausio 13 d. Maskva, palaidotas Grybėnuose) – Lietuvos teatro aktorius, režisierius, dramaturgas, choreografas, pedagogas.
Biografija
1967 m. su pagyrimu baigė biochemiją Vilniaus universitete ir tapo Jaunimo teatro aktoriumi. 1967–1972 m. vaidino M. Tenisono pantomimos trupėje, kuri nuo 1967 m. veikė Vilniuje, vėliau Kaune. 1973 m. Maskvoje įkūrė Plastinės dramos teatrą (veikė iki 1990 m.). 1977 m. baigė režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, M. Knebel mokinys, dėstė institute. 1992 m. įkūrė Giedriaus Mackevičiaus teatrą „Oktaedra“
Kūryba
Pastatė operos, baleto, dramos spektaklių, parašė daugiau kaip 30 scenarijų ir libretų. Sukūrė plastinės dramos žanrą, vizualiuose, ekspresyviuose spektakliuose atsisakyta kalbėjimo, naudoti šokio, pantomimos, akrobatikos, klounados elementai, dailės, skulptūros žanrinė specifika, būdinga muzikos, spalvų, šviesų, estetinių kanonų sintezė. [1]
Svarbesni plastinės dramos spektakliai:
- Nugalėjimas, 1975 m., apie Mikelandželą
- Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis, 1976 m., pagal P. Nerudą
- Pūga, 1977 m., pagal A. Bloko poemą „Dvylika“
- Metų laikai, 1979 m., pagal H. Kr. Anderseno pasakas
- Aukso vilnos spindesys, 1980 m., antikos mitologijos motyvais
- Raudonasis žirgas, 1981 m., XIX a. pab. – XX a. pr. modernistinės dailės motyvais
- Geltonas garsas, 1983 m., pagal V. Kandinskio scenarijų ir A. Šnitkės muziką
- Ilga kaip šimtmečiai diena, 1984 m., pagal Č. Aitmatovą
- Sodas, 1985 m., pagal A. Rekašiaus muziką, S. Krasausko grafikos motyvais
- Labirintai, 1989 m., pagal A. Šnitkės muziką
- Septyni tango iki Amžinybės, 1991 m.
- Koliažas 2, 1991 m.
- Ydų slenkstis, 1992 m.
Baletai:
- Giesmių giesmė, 1993 m., Biblijos motyvais
- Spalvų liūdesys, 1994 m., pagal V. Kandinskio spalvų teoriją
- Ir sudužęs veidrodis,1995 m., apie I. Dunkan
- Niekas nepamiršta, 1996 m.
Šaltiniai
- ↑ Giedrius Mackevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 743 psl.