Vladas Karatajus: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lazdynas (aptarimas | indėlis)
n
 
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S Sutrumpinimo Lietuvos panaikinimas
Eilutė 1: Eilutė 1:
'''Vladas Karatajus''' ([[1925 m.]] [[liepos 28]] d. [[Vilkaviškis|Vilkaviškyje]]) – [[Lietuvos]] tapytojas.
'''Vladas Karatajus''' ([[1925 m.]] [[liepos 28]] d. [[Vilkaviškis|Vilkaviškyje]]) – [[Lietuva|Lietuvos]] tapytojas.


== Biografija ==
== Biografija ==

18:04, 8 liepos 2009 versija

Vladas Karatajus (1925 m. liepos 28 d. Vilkaviškyje) – Lietuvos tapytojas.

Biografija

Sesuo Valentina Karatajūtė-Talimaa, duktė Viktorija Karatajūtė-Šarauskienė. 1952 m. baigęs Lietuvos dailės institutą dėstė jame, 1968-1979 m. Tapybos katedros vedėjas, nuo 1965 m. docentas, nuo 1975 m. profesorius.

Kūryba

Nutapė žymių Lietuvos žmonių, kultūros veikėjų (Antanas Gudaitis, 1958 m., Kazys Morkūnas, 1967 m., Jonas Kuzminskis, 1970-1971 m., Levas Vladimirovas, 1980 m., Gediminas Jokūbonis, 1982 m., Rimantas Budrys, Henrikas Zabulis, abu 1983 m., Zigmas Zinkevičius, 1988 m., Ona Kondratienė, 1991 m.), grupinių („Menotyrininkai V. ir S. Budriai“ 1965 m., „Architektai broliai Nasvyčiai“ 1976 m.) portretų, peizažų („Kaimo keliu“ 1968 m., „Šalnų metas“ 1984 m.), natiurmortų, („Saulagėlės“ 1998 m.) teminių kompozicijų („Makedonija“ 1977 m.). Kūrybai būdingas lyrizmas, raiškūs psichologiniai charakteriai, tvirta kompozicija, apibendrintos formos, sodrių, kontrastingų spalvų koloritas, ekspresyvus platus potėpis. Nuo 1953 m. dalyvauja parodose, individualios: 1971 m., 1972 m. Vilniuje ir Kaune, 1995 m., 1999 m., 2005 m. Vilniuje. Kūrinių turi Lietuvos ir užsienio muziejai. [1]

Bibliografija

  • Tapybos technika, 1967 m.

Įvertinimas

Literatūra

  • V. Karatajus. Tapyba. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005 m. ISBN 5-420-01556-0
  • Vladas Karatajus. Kaunas, 2005 m.

Šaltiniai

  1. Irena Dobrovolskaitė. Vladas Karatajus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006 402 psl.

Nuorodos