Aleksandras VI: Skirtumas tarp puslapio versijų
S robotas Pridedama: af:Pous Alexander VI |
|||
Eilutė 23: | Eilutė 23: | ||
Dėdei iš motinos pusės [[1455]] m. tapus popiežiumi [[Kalikstas III|Kalikstu III]], pasirinko motinos pavardę. Išrinktas popiežiumi turėjo pasivadinti Aleksandru VI, nes [[Aleksandras V]] buvo [[antipopiežius]]. |
Dėdei iš motinos pusės [[1455]] m. tapus popiežiumi [[Kalikstas III|Kalikstu III]], pasirinko motinos pavardę. Išrinktas popiežiumi turėjo pasivadinti Aleksandru VI, nes [[Aleksandras V]] buvo [[antipopiežius]]. |
||
Baigė teisę [[Bolonijos universitetas|Bolonijos universitete]]. Dėdės remiamas [[1456]] m. tapo [[kardinolas|kardinolu]] ir popiežiaus legatu, [[1457]] m. Romos bažnyčios vicekancleriu ir popiežiaus kariuomenės vadu. [[1500]] m. suorganizavo [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygį]] prieš [[turkai|turkus]], jam paremti įvedė trimetę [[dešimtinė| |
Baigė teisę [[Bolonijos universitetas|Bolonijos universitete]]. Dėdės remiamas [[1456]] m. tapo [[kardinolas|kardinolu]] ir popiežiaus legatu, [[1457]] m. Romos bažnyčios vicekancleriu ir popiežiaus kariuomenės vadu. [[1500]] m. suorganizavo [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygį]] prieš [[turkai|turkus]], jam paremti įvedė trimetę [[dešimtinė|dešimtinę]]. Išplėtė [[inkvizicija|inkvizicijos]] teises, ypač [[Lombardija|Lombardijoje]]. Rėmė vienuolijų reformą [[1494]] m. [[Prancūzija|Prancūzijoje]], 1500 m. [[Vokietija|Vokietijoje]], skatino misijas naujai atrastose žemėse, sutaikė [[Ispanija|Ispaniją]] su [[Portugalija]], globojo mokslą ir meną. |
||
Aleksandro VI pontifikatui būdingas nesąžiningumas, piktnaudžiavimas tarnyba, simonija, nepotizmas (ypač savo vaikų), amoralumas. Popiežiaus srityje stiprino savo valdžią. 1492 m. sūnų [[Čezarė Bordžija|Čezarę]] paskyrė [[Valensija|Valensijos]] vyskupu, kardinolu. Sūnui Chuanui atidavė Popiežiaus sričiai priklausiusią Benevento kunigaikštystę. Po Chuano nužudymo Aleksandras VI [[1497]] m. konsistorijoje viešai išpažino savo nuodėmes. <ref>{{VLE|I}}, 308 psl. </ref> |
Aleksandro VI pontifikatui būdingas nesąžiningumas, piktnaudžiavimas tarnyba, simonija, nepotizmas (ypač savo vaikų), amoralumas. Popiežiaus srityje stiprino savo valdžią. 1492 m. sūnų [[Čezarė Bordžija|Čezarę]] paskyrė [[Valensija|Valensijos]] vyskupu, kardinolu. Sūnui Chuanui atidavė Popiežiaus sričiai priklausiusią Benevento kunigaikštystę. Po Chuano nužudymo Aleksandras VI [[1497]] m. konsistorijoje viešai išpažino savo nuodėmes. <ref>{{VLE|I}}, 308 psl. </ref> |
00:29, 7 liepos 2009 versija
- Šis straipsnis apie Popiežių Aleksandrą VI. Apie kitus popiežius vardu Aleksandras skaitykite straipsnyje Popiežius Aleksandras. Apie valdovus, turinčius vardą Aleksandras I skaitykite straipsnyje Aleksandras I. Apie asmenis, turinčius vardą Aleksandras skaitykite straipsnyje Aleksandras (reikšmės).
Aleksandras VI lot. Alexander VI | |
---|---|
214-asis Popiežius | |
Gimimo vardas | kat. Roderic Llançol-Borja i Borja, it. Rodrigo Borgia |
Gimė | 1431 m. sausio 1 d. Chativa, Valencija, Ispanija |
Mirė | 1503 m. rugpjūčio 8 d. |
Palaidotas (-a) | Roma, Italija |
214-asis Popiežius | |
Išrinktas | 1492 m. rugpjūčio 11 d. |
Baigė | 1503 m. rugpjūčio 8 d. |
Pirmtakas | Inocentas VIII |
Įpėdinis | Pijus III |
Aleksandras VI (1431 m. sausio 1 d. Chativos miestelyje Valencijoje – 1503 m. rugpjūčio 18 d. Romoje) – 1492-1503 m. Katalikų Bažnyčios popiežius. Pasaulietiškas vardas Roderikas Lansolis, (pranc. Roderic Llançol vėliau Roderikas Bordžija (it. Rodrigo Borgia). Laikomas kontraversiškiausiu Renesanso epochos popiežiumi. Jo vardas tapo priežodžiu, nusakančiu smukusią to laikotarpio popiežių moralę. Turėjo daug nesantuokinių vaikų.
Biografija
Dėdei iš motinos pusės 1455 m. tapus popiežiumi Kalikstu III, pasirinko motinos pavardę. Išrinktas popiežiumi turėjo pasivadinti Aleksandru VI, nes Aleksandras V buvo antipopiežius.
Baigė teisę Bolonijos universitete. Dėdės remiamas 1456 m. tapo kardinolu ir popiežiaus legatu, 1457 m. Romos bažnyčios vicekancleriu ir popiežiaus kariuomenės vadu. 1500 m. suorganizavo kryžiaus žygį prieš turkus, jam paremti įvedė trimetę dešimtinę. Išplėtė inkvizicijos teises, ypač Lombardijoje. Rėmė vienuolijų reformą 1494 m. Prancūzijoje, 1500 m. Vokietijoje, skatino misijas naujai atrastose žemėse, sutaikė Ispaniją su Portugalija, globojo mokslą ir meną.
Aleksandro VI pontifikatui būdingas nesąžiningumas, piktnaudžiavimas tarnyba, simonija, nepotizmas (ypač savo vaikų), amoralumas. Popiežiaus srityje stiprino savo valdžią. 1492 m. sūnų Čezarę paskyrė Valensijos vyskupu, kardinolu. Sūnui Chuanui atidavė Popiežiaus sričiai priklausiusią Benevento kunigaikštystę. Po Chuano nužudymo Aleksandras VI 1497 m. konsistorijoje viešai išpažino savo nuodėmes. [1]
Ištvirkavimai
Rodrigas jaunystėje buvo išvaizdus: aukštas, atletiškas, žvitrių akių. Amžininkų apibūdinamas kaip neatremiamas viliotojas. Moterys arba negalėjo, arba bijojo jam atsispirti. Dar prieš tapdamas popiežiumi spėjo susilaukti keturių vaikų. Manoma, kad jo dukra Lukrecija Bordžija santykiaudavo ir su savo tėvu, ir su savo broliu Čezare, tad iki šiol diskutuojama, kas jos vaiko tėvas.
Bordžija labai mėgo lėbauti su nuogomis šokėjomis. Kai tapo popiežiumi, jam ne visad užtekdavo laiko mišioms, tačiau niekad nepraleisdavo progos surengti pokylį savo apartamentuose kartu su prostitutėmis. Kiekvieną naktį dvidešimt penkios kurtizanės būdavo pasirengusios linksminti popiežių.[reikalingas šaltinis]
Štai kaip amžininkas aprašo vieną iš pokylių Vatikane:
Popiežius, Lukrecija ir Čezarė apdovanodavo tuos, kurie mylėdavosi su prostitutėmis daugiausiai kartų. Anot pasakojimų, jis su sūnumi Čezare buvo įkalinęs ir seksualiai išnaudojo gražiausią Italijos jaunuolį. Vis dėlto Bordžija labiau linko į moteris. Negana to, kad laikė nuolat pasiruošusį prostitučių būrį, turėjo ir nuosavą haremą. Egzotiškų gražuolių jam parūpindavo sūnūs.[reikalingas šaltinis]
Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
---|---|---|
Pirmtakas Popiežius Inocentas VIII |
Popiežius Aleksandras VI 1492-1503 |
Įpėdinis Popiežius Pijus III |
Nuorodos
Šaltiniai
- ↑ Aleksandras VI. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 308 psl.