Senoji Egipto karalystė

Senoji karalystė – Egipto valstybės laikotarpis nuo 2650 iki 2175 m. pr. m. e. Dėl savo galios vadinama „Aukso karalyste“.

Senąją karalystę pradėjo III dinastijos faraonas Džoseras. Senoji karalystė baigė egzistuoti su VI dinastijos faraono Pepio II valdymo metais. Senosios karalystės laikai faraonai buvo laikomi dievais. Jų autoritetas buvo neginčijamas. Nuo III dinastijos suintensivėjo Maat mokymas apie darnos sukurimą pasaulyje bei chaoso užbaigimą. Valstybės reikalus tvarkė pareigūnų vyriausybė, vadovaujama vizirio. Minėtiems pareigūnams buvo pavaldžios abiejų karalysčių pirmykštės teritorinės bendruomenės, performuotos į provincijas, kurioms vadovavo faraono vietininkai. Tuo metu pradėta surašinėti gyventojus ir reguliariai matuoti Nilo vandens lygį. Taip pat atsirado visiems pažįstamas hieroglifinis raštas.

Ypač suklestėjo Memfio miestas. Memfis buvo svarbus miestas, tačiau visos religinės galios neturėjo. Svarbesniu laikytas toje pačioje srityje įsikūręs Heliopolis, kuriame kilo garsioji Heliopolio Eneada bei buvo sukurti pirmieji mitai apie pasaulio sukurimą. Didikai ir faraonai savo kapus statėsi Sakaroje bei Gizoje kur iki šių dienų išliko didžiuliai kapininynai. V dinastijos faraonas Sahurė siuntė laivus į Levantą bei Puntą, legendinius Raudonosios jūros kraštus bei Afrikos Ragą -parvežti prieskonių, dramblio kaulo, aukso ir smilkalų.

V ir Vi dinastijos ėmė silpti. Faraonai ieškojo paramos pietų provincijose taip pat Pepis II, kuris karaliavo ilgiausiai, sričių vietininkams lengva ranka dalijo privilegijas. Viena jų, suteikianti teisę paveldėti pareigas ir turtą, šaliai buvo ypač pavojinga.

right faraono Mikerino ir jo žmonos karalienės Kchamerernebtis II statula. Originalas iš jo Gizos slėnio šventyklos, dabar eksponuojama Bostono muziejuje.

Garsiausi faraonai: Džoseras, Snofru, Cheopsas, Mikerinas, Sahurė. Esminis požymis – statomos didingosios piramidės. Žlugus faraono autoritetui, žlugo ir Senoji karalystė. Prasidėjo Pirmasis suirutės laikotarpis.