Žagarės antrasis piliakalnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Koordinatės: 56°21′24.9″ š. pl. 23°14′28.5″ r. ilg. / 56.356917°š. pl. 23.241250°r. ilg. / 56.356917; 23.241250
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lazdynas (aptarimas | indėlis)
iw lv
CD (aptarimas | indėlis)
Eilutė 64: Eilutė 64:


== Nuorodos ==
== Nuorodos ==
*[[Sąrašas:Lietuvos piliakalniai]]
*[http://www.kam.lt/piliakalniai/index.htm Lietuvos piliakalnių atlasas]
*[http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=108 Lietuvos piliakalniai]
*[http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=108 Lietuvos piliakalniai]


[[Kategorija:Lietuvos piliakalniai]]
[[Kategorija:Piliakalniai Joniškio rajone]]
[[Kategorija:Joniškio rajonas]]


[[lv:Rakte]]
[[lv:Rakte]]

17:43, 2 birželio 2009 versija

Žagarės antrasis piliakalnis
[[Image:|250px]]
Žagarės antrasis piliakalnis
Žagarės antrasis piliakalnis
Koordinatės
56°21′24.9″ š. pl. 23°14′28.5″ r. ilg. / 56.356917°š. pl. 23.241250°r. ilg. / 56.356917; 23.241250
Vieta Joniškio rajonas
Seniūnija Žagarės seniūnija
Aukštis 6-7 m
Plotas 70x30 m
Naudotas 1 tūkstantmetis pr. m. e. - XIII a.
Žvalgytas 1966, 1968
Tirtas 1999 m.
Registro Nr. A596KP / 23859, 23860, 5909 / AV184

Žagarės piliakalnis su gyvenviete, Raktuvės Kalnas (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A596KP, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AV184) – piliakalnis Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje, prie Žagarės, Žagarės seniūnija. Pasiekiamas nuo Žagarės centro Raktuvės gatve važiuojant į Minčaičius, už 700 m dešinėje.

Piliakalnis

Piliakalnis įrengtas Švėtės dešiniajame krante esančioje atskiroje kalvoje. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 70x30 m dydžio. Vakarinėje papėdėje, atrodo, buvęs griovys. Šlaitai 6­-7 m aukščio.

Piliakalnis labai suardytas nuo XIX a. vidurio jame laidojant mirusius, aikštelės centre pastačius medinę koplyčią. Nesuardytas išliko tik šiaurinis šlaitas. Piliakalnis 1998-1999 m. tvarkytas šalinant dėl kapų atsiradusias erozijas. Šlaituose auga paskiri lapuočiai.[1]

Piliakalnio pietinėje, vakarinėje ir šiaurinėje papėdėse 5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1997 m., kurioje rasta grublėtos ir žiestos keramikos, kaulinis verpstukas.

Tyrimai

Latvių archeologas Augustas Bilenšteinas pirmasis 1892 m. Žagarės piliakalnyje identifikavo buvus Raktės pilį. Piliakalnį 1966 m. žvalgė Žeimelio kraštotyrininkai, jų radinius saugo Žeimelio vidurinės mokyklos muziejus. Žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. - XIII a.

1999 m. Ernestas Vasiliauskas piliakalnio aikštelėje ir šiauriniame šlaite ištyrė 44,9 m² dydžio plotą, aptiko iki 2,1 m storio kultūrinį sluoksnį su lipdyta ir žiesta keramika, įtvirtinimų liekanomis, įvairiais dirbiniais. Sluoksnyje išsiskyrė 3 horizontai. Ankstyvajame rasta tik lipdytos keramikos, kaulinis smeigtukas, gyvulių kaulų. Virš jo buvo sluoksnis su sudegusiais rąstais, tarp kurių rasta žiestos keramikos, akmeninė liejimo forma. Viršutiniame sluoksnyje aptikta smulkių žalvarinių papuošalų fragmentų, geležinių peilių, lipdytos ir žiestos keramikos.

Istorija

Piliakalnyje stovėjo žiemgalių pilis Raktė (vok. Ratten, Racken, Rakel, Racketen, kurią Livonijos ordinas užėmė ir sudegino 1272 m. vėlyvą pavasarį. Po to pilis, matyt, buvo atstatyta, nes 1284-1285 m. į ją atsikėlė Ordino spaudimo neatlaikę žiemgaliai iš Tervetės pilies. 1289 m. žiemą Ordinas staigiu puolimu puolė Raktę, užėmė jos papilį, kur užgrobė nemažai turto. Kitas tris dienas jie bandė pulti pilį, tačiau neįstengė jos užimti, nes piliakalnio šlaitai buvo padengti ledu. Vis dėlto tais pačiais metais žiemgaliai buvo priversti palikti pilį ir pasitraukti į paskutinį prieglobstį savo žemėse Sidabrę. Raktę sudegino Heilingenbergo (Ordino pilis Tervetėje) komtūras ir ji nebeatstatyta.

Aplinkiniai piliakalniai

Inčėnų piliakalnis 32 km
Papilės piliakalnis 37 km
Tervetė 16 km
Griežės piliakalnis 62 km
Gyvolių piliakalnis 40 km
Lokavos piliakalnis 13 km
Žagarės II piliakalnis 0,7 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Rekčių piliakalnis 38 km
Romučių piliakalnis 41 km
Luponių piliakalnis 36 km
Jurgaičių piliakalnis 38 km
Kalnelio piliakalnis 24 km
Peleniškių piliakalnis 48 km

Šaltiniai

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p.186 (Nr. 842)
  • Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. Enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1991 m., p 18.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 228
  • Balčiūnas J., Dakanis B., Strazdas A. Archeologijos paminklų žvalgymas 1992 ir 1993 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. p. 279–280.
  • Bielenstein A. Über Expedition nach Rakten und Sagare und über Burgberge an der Düna zwischen Stockmanshof und Friedrichstadt // Magazin Lettischen literarischen Geselschaft. Rīga, 1885. T. 17, d. 2, p. 291–292.
  • Jarockis R. Raktuvės piliakalnio Žagarėje papėdės gyvenvietės 1996–1997 metų tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998a. p. 72–74.
  • Ozols J. Die vor- und frühgeschichtlichen Burgen Semgalens. Bonn, 1971. p. 26 (Nr. 15)
  • Stepiņš P. Lietuvos Žiemgalos piliakalniai // Lietuvos archeologija. Vilnius, 2003. T. 24, p. 229­-231.
  • Šliavas J. Kai kurios pastabos žiemgalių klausimu // Kraštotyra. Vilnius, 1967. p. 56.
  • Šliavas J. Kai kurie Joniškio rajono archeologiniai paminklai // Kraštotyra. Vilnius, 1969. p. 92–97.
  • Wachtsmuth F. Die semgallische Burg Racketten (Racken, Rahel, Ratten) // Sitzungsberichte der kurländichen Geselchaft für Literatur und Kunst nebst Veröffentlichungen des kurländischen Provinzial-Museums, aus dem Jahre 1876, Mitau, 1877. p. 53–54.
  • Vasiliauskas E. Žvalgomieji tyrinėjimai Raktuvės (Žagarės) piliakalnyje 1999 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000. p. 134–138.
  • Vasiliauskas E. Raktuvės piliakalnis. Archeologiniai tyrinėjimai // Žiemgala. 2002. Nr. 1, p. 3–9.


Nuorodos