Laimonas Tapinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 32: Eilutė 32:
*„Žiniasklaidos bylos Europos žmogaus teisių ir Lietuvos teismuose“ ([[2002]])
*„Žiniasklaidos bylos Europos žmogaus teisių ir Lietuvos teismuose“ ([[2002]])
*„Prarasto laiko nebūna“ ([[2004]])
*„Prarasto laiko nebūna“ ([[2004]])
*„Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais“ ([[2008]])


{{Šalis-Biograf-stub|LTU}}
{{Šalis-Biograf-stub|LTU}}

19:15, 30 gegužės 2009 versija

Laimonas Tapinas — lietuvių rašytojas, žurnalistas, kino istorikas ir kritikas. Gimė 1944 m. birželio 6 d. Palangoje.

Gyvenimas

1970 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką.

1964-1971 m. dirbo „Sporto“ laikraščio ir „Švyturio“ žurnalo korespondentu, o nuo 1977 m. jame dirbo dėstytoju. Iš pradžių universitete dėstė partinės ir tarybinės spaudos istoriją, vėliau — žurnalistikos teoriją, kino teoriją ir istoriją, žurnalistikos etiką.

1978 m. Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) teatro, muzikos ir kino institute apgynė disertaciją „Tarybų Lietuvos kino publicistikos istorija“, už kurią jam buvo suteiktas menotyros mokslų kandidato laipsnis. 1984 m. Laimonui Tapinui buvo suteiktas docento vardas.

1984 09 01-1991 08 31 buvo Radijo ir televizijos žurnalistikos katedros vedėjas, o 1991 m. inicijavo abiejų Istorijos fakulteto žurnalistikos katedrų reorganizavimą į Žurnalistikos institutą ir aktyviai dalyvavo steigiant VU Komunikacijos fakultetą.

1991 09 01-1992 08 31 buvo VU KF Žurnalistikos instituto direktorius, vėliau (19921995) ėjo Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus pareigas.

1995 m. dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ politiniu apžvalgininku. Tais pačiais metais įkūrė Lietuvos žurnalistikos centrą bei buvo jo direktorius.

Laimonas Tapinas 1984 m. buvo apdovanotas Žurnalistų sąjungos premija už knygą „Iliuzijų mugėje“, 2002 m. tapo V.Gedgaudo premijos laureatu, o 2005 m. gavo J.Tumo-Vaižganto premiją už knygą „Prarasto laiko nebūna”.

Taip pat Laimonas Tapinas 1994 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo nariu.[reikalingas šaltinis]

Bibliografija

  • „Iliuzijų mugėje: dokumentinė proza“ (1983)
  • „Lietuvos kinematografininkai“ (1986)
  • „Nešk, Dauguva, atminimą: apybraiža“ (1988)
  • „Apie filmo suvokimą : metod. rekomendacijos“ (1988)
  • „Medyje angelas verkia: aktoriaus Broniaus Babkausko gyvenimo ir kūrybos kronika“ (1991)
  • „Septynios vienatvės Paryžiuje: dokumentinė proza“ (1993)
  • „Septynios vienatvės Paryžiuje: dokumentinė proza“ (1993)
  • „Karštos dienos Atlantoje“ (1997)
  • „Oskaras Milašius, arba Septynios vienatvės Paryžiuje“ (1999)
  • „Imk, klajokli, žibintą vilties : poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio gyvenimo kronika“ (2000)
  • „Žiniasklaidos bylos Europos žmogaus teisių ir Lietuvos teismuose“ (2002)
  • „Prarasto laiko nebūna“ (2004)
  • „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais“ (2008)