Butautas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Automatinis kalbos klaidų taisymas
Eilutė 31: Eilutė 31:
[[1370]]-[[1372]] m. Butautas gyveno imperatoriaus dvare Prahoje. Iš Karolio IV gavo kunigaikščio titulą ir vasalo teisėmis vokiečių žemių. <ref> {{VLE|III}}, 665 psl. </ref>
[[1370]]-[[1372]] m. Butautas gyveno imperatoriaus dvare Prahoje. Iš Karolio IV gavo kunigaikščio titulą ir vasalo teisėmis vokiečių žemių. <ref> {{VLE|III}}, 665 psl. </ref>


Mirė Prahoje praėjus dviems metams po jo globėjo Karolio IV mirties. Palaidotas Šv. Tomo bažnyčioje. [[1413]] m. jo brolis [[Vytautas]] užsakė [[Rekviem]] mišias jo atminimui, todėl kartais neteisingai nurodoma jo mirties data.
Mirė Prahoje praėjus dvejiems metams po jo globėjo Karolio IV mirties. Palaidotas Šv. Tomo bažnyčioje. [[1413]] m. jo brolis [[Vytautas]] užsakė [[Rekviem]] mišias jo atminimui, todėl kartais neteisingai nurodoma jo mirties data.


== Šaltiniai ==
== Šaltiniai ==

17:23, 6 gegužės 2009 versija

Butautas
Gediminaičiai
Gediminaičių stulpai
Gediminaičių stulpai
Mirė 1380 m. gegužės 7 d.
Praha
Tėvas Kęstutis
Motina Pirmoji Kęstučio žmona (?)
Vaikai Vaidutis

Butautas (krikšto vardas Henrikas, m. 1380 m. gegužės 7 d. Praha) – Lietuvos kunigaikštis, Šventosios Romos imperijos karinis veikėjas.

Šv. Tomo bažnyčia Prahoje, kurioje palaidotas Butautas

Biografija

Kilmė

Kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių giminės, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio sūnus. Broliai Patrikiejus, Vytautas, Tautvilas, Vaišvilas, Žygimantas Kęstutaitis. Pirmą kartą jį mini Janas Dlugošas, aprašydamas 1336 m. lietuvių reidus į Mozūriją. Bet mini kaip Gedimino sūnų, todėl ši informacija laikoma nepatikima.

Žinomas Lietuvoje paliktas jo sūnus Vaidutis (apie 1365-1422 m.), kuris apie 1381 m. išvyko į Europą, 1387 m. studijavo Paryžiuje. 1401 m. pusbrolis Jogaila jį pakvietė į Lenkiją, kur jis tapo Jogailos universiteto rektoriumi.[1]

Butauto sąmokslas

Pirmi patikimi duomenys skelbia, kad 1365 m. Algirdui ir Kęstučiui išvykus į Voluinę padėti broliui Liubartui, Butautas, susitaręs su bajorais ketino užgrobti valdžią Lietuvoje. Tačiau Vilniaus pilininkas Dirsūnas sužinojo apie jo planus. Sąmokslui nepavykus didžiūno Dirsūno sulaikytas ir įkalintas Vilniuje. Bet jo bendrininkas Survila išgelbėjo jį ir užmušė Dirsūną. Butautas, Survila ir penkiolika jų šalininkų turėjo bėgti. 1365 m. liepos 25 d. atvyko į Įsrutį pas Vokiečių ordino kryžiuočius. Vėliau Karaliaučiuje pakrikštytas Henriko vardu. 1365 m. rugpjūčio mėn. jo vedama kryžiuočių kariuomenė per Ukmergę pasiekė Vilnių, bet jo neužėmė. [2]Per 12 dienų reidą buvo nuniokota Kernavė ir Maišiagala.

Prahoje

Po nepavykusio žygio Survila pasiliko Karaliaučiuje, o Butautas nuvyko į Prahą pas Šv. Romos imperatorių, Vokietijos ir Čekijos karalių Karolį IV. Butautas paminėtas kaip kelių susitarimų liudininkas. Su karaliumi 1368-1369 m. dalyvavo žygyje į Italiją pas popiežių Urboną V.

Karaliaus Karolio IV rūmuose apsilankiusį vokiečių poetą Šondochą (vok. Schondoch) Butauto istorija įkvėpė parašyti poemą apie Lietuvos karalių, kuris atsivertė į krikščionybę.

1370-1372 m. Butautas gyveno imperatoriaus dvare Prahoje. Iš Karolio IV gavo kunigaikščio titulą ir vasalo teisėmis vokiečių žemių. [3]

Mirė Prahoje praėjus dvejiems metams po jo globėjo Karolio IV mirties. Palaidotas Šv. Tomo bažnyčioje. 1413 m. jo brolis Vytautas užsakė Rekviem mišias jo atminimui, todėl kartais neteisingai nurodoma jo mirties data.

Šaltiniai

  1. Encyclopedia Lituanica VI. (1970-1978). Ed. Simas Sužiedėlis. Boston, Massachusetts.
  2. Adolfas Šapoka. Butautas. Lietuviškoji enciklopedija 4 t. red. Vaclovas Biržiška. Kaunas: Spaudos Fondas. 1936 m.
  3. Butautas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 665 psl.