Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra

Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra
Vyskupija	Šiaulių
Dekanatas	Šiaulių
Savivaldybė	Šiaulių miestas
Gyvenvietė	Šiauliai
Adresas	Aušros takas 3
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta)	1626 m.
Stilius	renesansas

Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra stovi Šiauliuose. 1997 gegužės 28 Jonui Pauliui II įkurus Šiaulių vyskupiją bažnyčia tapo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Pirmuoju jos vyskupu paskiriamas kunigas Eugenijus Bartulis

Istorija

Paprastai nurodoma, kad dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1595 m. ir užbaigta 1625 m. Tačiau naujesnieji tyrimai rodo, kad statybos galėjo būti baigtos ir vėliau. Mat istoriniai šaltiniai liudija, kad Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius bažnyčią konsekravo tik 1634 m. spalio 8 d.

Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia XIX a.

Iki atsirandant dabartinei mūrinei bažnyčiai, toje vietoje stovėjo 1445 m. pastatyta nedidelė, veikiausiai liaudiškų formų medinė bažnyčia. Jos pagrindinį trijų tarpsnių altorių puošė paveikslai, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus skulptūros. Šiam bažnyčios pastatui ilgainiui apnykus, augančiam Šiaulių miestui nebeapsimokėjo remontuoti poreikių nebeatitinkančio pastato. Statant mūrinę bažnyčią, medinis pastatas tebestovėjo ir buvo nugriautas užbaigus naujosios bažnyčios statybos darbus.

Nors 1634 m. bažnyčia ir konsekruota, ji nebuvo iki galo užbaigta. Karaliaus Vladislovo Vazos 1644 m. privilegijoje nurodyta, kad pastatas dar netinkuotas, šventorius neaptvertas. Tad galima manyti, jog pastato architektūrinis vaizdas galutinai susiformavo apie XVII a. vidurį.

Tačiau netrukus naująją bažnyčią ištiko nelaimės. Per 1655 m. prasidėjusį karą su švedais, Šiaulių apylinkėse telkėsi stambūs sukilėlių būriai. Bažnyčios pastatas, matyt, neretai buvo naudojamas stebėjimui bei signalų perdavinėjimui. 1656 m. gegužės mėn. iš Rygos sukilėlių slopinti buvo pasiųstas reguliariosios švedų kariuomenės pulkas. Įžengė į Šiaulius, švedai rado miestą tuščią, nes, bažnyčios varpams paskelbus pavojų, gyventojai išsibėgiojo. Kerštaudami švedai nusiaubė miestą, suniokojo Šiaulių bažnyčią ir sudegino daug aplinkinių kaimų. Kiek tada nukentėjo bažnyčios pastatas, tiksliai nežinoma. Dokumentuose minimas tik nusiaubtas, apiplėštas, apdegintas vidus. Vėlesniais suirutės metais bažnyčia dar ilgokai stovėjo apnykusi, neremontuota, bet uždaryta nebuvo ir tebeveikė. Pastangas vykdyti remonto darbus nuolatos lydėdavo lėšų stygius. 1676 m. vizitacijos ir bažnyčios inventoriaus akte nurodoma, kad bažnyčios stogas, daug metų netaisytas, gniūžta, visas kiauras, skylėtas, prisisunkęs drėgmės. Rąstai ir stogą palaikanti struktūra supuvę ir kai kur taip įlinkę, jog siekia viršutinį skliautą. Drėgmė ėmusi kiurdinti ir mūrą. Kada buvo galutinai išspręstos finansinės problemos, tikslių duomenų nėra, tačiau žinoma, kad 1680 m. bažnyčia jau rimtai tvarkoma. 1682 m. suremontuotas didysis 1618 m. nuliedintas bažnyčios varpas.

Bažnyčia vėl nukentėjo per Šiaurės karą (1700–1721 m.). Viename 1731 m. dokumente skundžiamasi, jog pastatas apgriuvęs, 1738 m. akte pabrėžiama būtinybė taisyti stogą ir perdangą. XVIII a. viduryje pastatas dažnokai nukentėdavo nuo vėtrų. 1786 m. rekonstruojamas stogas. Šįsyk pakeista ne tik stogo danga, bet pažemintas ir pats stogas, iš naujo dekoruoti skliautai ir sienos. Virš galerijos, tarp apskritų langų, nutapytos apaštalų, šventųjų ir kitokios figūros, išlikusios iki 1844 m.

1832 m. atnaujinama medinė bažnyčios viršūnė. 1838 m. bažnyčios centrinėje dalyje, ties navos ir transepto sankryža, keturiose vietose įtrūkus skliautams, parengti keli skliautų sutvirtinimo projektai. Skliautai sutvirtinti 1841 m.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos retų spaudinių skyriuje saugomame Vilniaus dailininko Alfredo Römerio (1832–1897) darbų albume yra kuklus eskizinis 1867–1868 m. pieštuku pieštas bažnyčios bokštą vaizduojantis piešinėlis. Piešinyje bokštas pavaizduotas turintis renesanso stiliaus medinę varpo pavidalo smailę ir su penkiais mūro tarpsniais. Viršutiniame, penktajame, mūriniame bokšto tarpsnyje pavaizduotas apskritas laikrodžio ciferblatas.

1875–1876 m. Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra nupiešęs Napoleonas Orda (1807–1883). Krokuvos nacionaliniame muziejuje saugomame piešinyje pavaizduota ne tik senoji bokšto viršūnė, bet ir panašūs varpo formos gynybinių bokštelių stogeliai, aplinka, užstatymas priešais bažnyčią.

Pastatas labai pakito, 1880 m. į bažnyčios bokštą trenkus žaibui ir sudegus jo medinei viršūnei. Atstatytas bokšto viršus jau buvo kitoks, negu užfiksuotas minėtų dailininkų: jis neteko grakštaus, žaliai dažyto varpo formos šalmo ir buvo uždengtas kur kas paprastesne, aukštos aštuoniakampės piramidės pavidalo smaile su stoglangiais ir trikampiais frontonėliais. Mūrinė dalis paaukštinta vienu tarpsniu – pastatytas šeštas aštuoniasienis tarpsnis, suskaidytas pusapskritėmis nišomis ir mažesniais langais. Pastogė apjuosta gana ryškiu karnizu. Toks radikaliai pasikeitęs bokštas pasiekė mūsų dienas.

1901 m. grindys pakeistos į akmenines. 1911–1912 m. perstatytos abi zakristijos. 1913 m. įstiklinti nauji vitražai. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčios pastatas vėl nukentėjo. 1915 m. vokiečių kareiviai bažnyčios bokšte buvo įsirengę stebėjimo tašką. Rusų kareiviai, norėję juos iš ten išstumti, stengdamiesi išsaugoti vertingą pastatą, apšaudė tik stogą. Tačiau nuo skeveldrų sueižėjo ir sienos. Po karo pastatas vėl remontuojamas, tvarkomas šventorius. 1923 m. kai kuriuos darbus prižiūrėjo inžinierius Karolis Reisonas (1894–1981).

1925 m. švęsta Šv. Petro ir Povilo bažnyčios 300 metų sukaktis. Šia proga bažnyčia 1924 m. buvo visiškai suremontuota, perstatytos ir padidintos šoninės koplytėlės, šiek tiek sudarkiusios pirminį renesanso epochai būdingą tūrį, lakonišką kryžminį planą. Tokia bažnyčia jau be pakeitimų stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Jubiliejaus proga dailininkas Gerardas Bagdonavičius atskiru albumu išleido dvylikos litografijų ciklą „Šiaulių Petro ir Povilo bažnyčia“. 1944 m. liepos 27 d. atsitraukiančios vokiečių kariuomenės specialieji daliniai Šiaulius padegė. Suliepsnojo ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei šalia esantys kurijų pastatai. Bažnyčia pradėjo degti nuo bokšto, kuriame buvo mediniai laiptai ir perdengimai, taip pat zakristijos moterų pusėje, kur stovėjo bažnyčios archyvo spintos, buvo saugomi procesijų ir kiti religiniai reikmenys. Per vėlesnius mūšius dėl Šiaulių bažnyčios pastatas nukentėjo dar ir nuo bombardavimo, artilerijos apšaudymų. Pasibaigus mūšiams, bažnyčios pastatas atrodė apgailėtinai. Visiškai sudegė medinės pastato dalys: stogas, bokšto perdangos, laiptai ir viršūnė, vidaus įranga. Pelenais virto meno vertybės, altoriai, vargonai, baldai, galerijos baliustrada, neįkainojamas bažnyčios archyvas. Apgriauti šoniniai frontonai, netekę jungties su stogu, nugriuvo ir pralaužė transepto skliautus, įlūžo grindys, atsivėrė požemiai.

1944 m. lapkričio mėn. sudarytas bažnyčios atstatymo komitetas, vadovaujamas klebono kan. Stepono Telksnio. Atstatymo darbai, kuriems vadovavo inžinierius V. Krikščiūnas ir architektas S. Ramunis, pradėti 1945 m. pradžioje. Pagal S. Ramunio projektą pirmiausia žemesniais laikinais stogais uždengta priekinė pastato dalis ir bokštas. Taip pat apdengtos šoninės koplyčios, zakristijos. Išlikęs navos priekinės dalies skliautas nuvalytas, sutvirtintas cemento skiediniu, išbetonuotos galerijos. Iš vidaus nutinkuotos apdužusios sienos, sutaisytos grindys, įrengti chorai. Apie 300 kvadratinių metrų priekinės navos iki transepto atitverta laikina lentų siena su pailgu arkiniu langu per vidurį, sudarančiu foną laikinam altoriui. Darbai vyko labai sparčiai ir jau nuo 1945 m. birželio 29 d. tikintieji galėjo vėl rinktis parapijos maldos namuose.

1951–1956 m. vyko antrasis restauravimo etapas, siekiant sugražinti bažnyčiai prieškarinį vaizdą. Darbus vykdė Vilniuje įsteigta Mokslinė restauracinė dirbtuvė. Pirmiausia buvo nuardytas laikinas stogas ir uždengtas naujas, savo forma ir dydžiu atitinkantis senąjį. Iki galo atstatyti šoniniai trikampiai frontonai. 1952 m. restauruoti įlūžę skliautai. Įlūžusias dalis nutarta padaryti iš gelžbetonio ir sujungti su išlikusiu senuoju plytų skliautu. Stogo ir gelžbetoninio skliauto konstrukciją suprojektavo inžinierius V. Krikščiūnas. Tais pačiais metais nuardyta laikinoji vidaus pertvara. 1954 m. atstatyta vidaus galerijų baliustrada, iš vidaus nutinkuotos sienos ir atstatyti šoniniai frontonai. 1955–1956 m. restauruotas bokštas: įrengti geležiniai laiptai, visiškai atstatyta ir cinkuota skarda uždengta bokšto viršūnė, vėl įgijusi smailios piramidės formą. Vėliau imtasi apdailos, tvarkytas interjeras ir aplinka, remontuojamos atskiros pastato dalys. 1968–1969 m. įstatytos naujos ąžuolinės didžiosios durys, išbetonuotos perdangos virš zakristijų ir ištinkuotos ten esančios patalpos. Šventoriaus takai iškloti betono plytelėmis. Nubaltintas bažnyčios vidus, perdažytos šoninės koplyčios ir zakristijos. 1970 m. galutinai įrengtas centrinis šildymas, įstatytos naujos ąžuolinės durys prieangio šonuose. 1971 m. bažnyčia išgrįsta naujomis plytelėmis.

1974–1975 m. pagal architekto A. Kunigėlio projektą pastatytas saikingų neobarokinių formų didysis altorius, taip pat du šoniniai altoriai. 1977 m. pagal architekto J. Zibolio projektus pagaminti nauji vario šviestuvai navai ir koplyčioms apšviesti. Mažesni šviestuvai įmontuoti prie šoninių sienų. 1986 m. šventorius išklotas naujomis betono plytomis, sutvarkyta aplinka.

Architektūra

Katedros altorius

Nors mūsų dienas pasiekė šiek tiek pakitęs, bažnyčios pastatas aiškiai tebeliudija renesansinę dvasią. Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, vienanavė su transeptu ir presbiterija, užsibaigiančia šešiasiene apsida. Apibus presbiterijos glaudžiasi dvi vienodo dydžio zakristijos (šiaurinė anksčiau dar vadinosi lobynu), o iš kitos transepto pusės – dvi koplytėlės. Zakristijos bei koplytėlės 1924 m. perstatytos bei išplėstos.

Saulės laikrodis

Išraiškingiausias vakarinis bažnyčios fasadas. Čia dominuoja pačiame viduryje stovintis bokštas. Pirmasis bokštas buvo penkių tarpsnių, kiek siaurėjantis į viršų. Renesanso epochai ypač būdingas bokšto skaidymas į tarpsnius horizontaliomis linijomis – karnizais. Kiekvienas tarpsnis kitoks. Virš mūrinės bokšto dalies stiebėsi puošnus profiliuotas šalmas. Jis buvo varpo formos, dviejų dalių. Apačia grakščiai lenkta, banguoto kontūro, viršun siaurėjanti, viršus mažesnis, ištęstas ir persmauktas. Per vidurį buvo medinė ažūrinė, išvisų pusių atvira rotonda, skirta apžvalgai, o prireikus ir aplinkai ar priešui stebėti. Renesanso epochoje tokios formos viršūnės buvo gana dažnos Vidurio Europos šalyse.

1880 m. į bažnyčios bokštą trenkus žaibui, jo medinė viršūnė sudegė. Bokšto viršus atstatytas kitoks: jis neteko grakštaus, žaliai dažyto varpo formos šalmo ir buvo uždengtas kur kas paprastesne, aukštos aštuoniakampės piramidės pavidalo smaile su stoglangiais ir trikampiais frontonėliais. Mūrinė dalis paaukštinta vienu tarpsniu – pastatytas šeštas aštuoniasienis tarpsnis, suskaidytas pusapskritėmis nišomis ir mažesniais langais. Pastogė apjuosta gana ryškiu karnizu.

Abu šoniniai bažnyčios fasadai vienodi. Jiems būdingas ryškus kontrastas tarp stambaus pagrindinio tūrio ir aukšto bokšto. Ryškiai išsiskiria čerpėmis dengtas stogas, statūs transepto frontonai. Sienas skaido aukšti ir gana siauri piliastrai. Iš viršaus juos jungia dvigubos pusapskritės arkutės, per vidurį paremtos ištęstomis konsolėmis, siaurėjančiomis į apačią ir pereinančiomis į apskritų langų raktus.

Bažnyčios langai dvejopi. Apatiniai vidutinio aukščio, su pusapskritėmis sąramomis. Viršutiniai – apskriti, apšviečiantys vidaus galeriją. Pastarieji ne visur vienodi: šoniniuose fasaduose didesnis, galiniame mažesni. Tokio formos langai būdingi Renesansui, ypač Italijoje. Bažnyčiai jie teikia dar ir savotiškos tvirtovės su šaudymo angomis įspūdį. Gynybinis pobūdis – didžiausia Šiaulių katedros vertė ir originalumas. Šitai lėmė renesansinio stiliaus tradicijos ir praktinė būtinybė – sakralinių pastatų lobynai viliodavo plėšikus, bažnyčios dažnai nukentėdavo ir per protestantų riaušes. Pastatas tarsi pritaikytas gynybai: iš šventoriaus vartų bokšteliai, ir didžiojo bokšto erkeriai yra su šaudymo angomis. Galerija įrengta taip, kad suptų bažnyčios vidų iš visų pusių, ir užeina net už didžiojo altoriaus. Apskritieji langai, prie kurių ji prieina, prireikus galėdavo tapti šaudymo angomis. Be to, iš galerijos per vargonų chorą tiesiai patenkama į bokštelius – erkerius. Vis dėlto pastarųjų gynybinis pobūdis gana formalus: šaulių nišos labai supaprastintos, nepatogios, šaudymo angos tik tiesios, nenukreiptos žemyn, šoninių pastato sienų neflankuoja.

Interjeras

• Vidinė erdvė

Vienanavė vidaus erdvė mūsų dienas pasiekė beveik nepakitusi. Navą ir presbiteriją gaubia cilindrinis skliautas su liunetėmis. Jį puošia retas stambių nerviūrų tinklas. Transepto skliautai irgi su nerviūromis, pirmame aukšte jie kryžminiai. Vidaus sienas skaido piliastrai, remiantys platų sudėtingo profilio karnizą. Viršum jo įrengtos maždaug vieno metro pločio galerijos iš visų pusių supa vidaus erdvę, vakarų pusėje pasiekia vargonų chorą, o transepte – emporas. Galerijos baliustrada anksčiau buvo ąžuolinė. Vidų puošia išlikusios dvi didžiulės plastiškos kriauklės virš durų iš transepto į koplytėles. Tokias kriaukles labai mėgo italų Renesanso architektai.

• Dekoro elementai

Vertingiausi išlikę Renesanso epochos dekoro elementai – zakristijų durų puošyba. Ypač puošnus dešinysis portalas. Jį riboja grakščių formų mentės, primenančios didžiulius liaudiškus pjaustinėtus prieangio tvorelės stulpelius. Antrame tarpsnyje – Žemaičių seniūno Jeronimo Valavičiaus herbas. Kairysis portalas kuklesnis. Jį riboja dvi kolonos, laikančios plastišką anstatą, sudėtingais karnizais skirstomą į kelias dalis. Antrame tarpsnyje kolonas pratęsia obeliskai. Viršuje – pusapskritis frontonėlis.

• Altoriai

Visa medinė XVII – XVIII a. vidaus įranga sudegė per 1944 m. gaisrą. Tačiau apie altorius galima sužinoti iš inventorių ir vizitacijos aktų. Jų skaičius įvairiais amžiais įvairavo: 1643 m. jų būta penkių, 1762 m. – penkiolikos, 1800 m. – dešimties, 1866 ir 1870 m. – septynių, 1924 m. – vienuolikos. Tarp jų iki Antrojo pasaulinio karo būta ir meniškai vertingų XVII–XVIII a. kūrinių. 1943 m. juos spėjo užfiksuoti fotografas Stasys Ivanauskas. Didingumu ir puošnumu išsiskyrė didysis altorius, ne kartą remontuotas ir pertvarkytas. 1643 m. minima, jog jis buvęs trijų tarpsnių su kolonomis. Jį puošė ant drobės tapytas Švč. Trejybės paveikslas, iš šonų stovėjo šv. Petro, Pauliaus, Kazimiero ir Ignoto skulptūros. Apie 1725 m. jis veikiausiai papuoštas plastiškai erdvėje sugrupuotomis kolonomis, teikiančiomis vėlyvajam Barokui būdingo dinamiškumo. Pirmojo pasaulinio karo atviruke matome altoriaus viršūnę, apgaubtą debesų kamuolių; kiek vėliau ji pagražinta reljefiškais spinduliais.

• Vargonai

1643 m. veikė gerai suderinti 32 registrų vargonai. XVIII a. jie jau pasenę, remontuotini. 1820 m. pastatyti nauji 16 registrų vargonai. XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje vargonai vėl pertvarkyti. 1924 m. veikė 17 registrų vargonai. Vargonų fasadas buvo grakščių baroko formų, paauksuotas, papuoštas drožiniais ir dviem medinėm trimituojančių angelų skulptūrom. Šie vargonai 1944 m. sudegė.

1953 m. atgabenti nebenaudojami Kauno Švč. Trejybės bažnyčios vargonai. Kadangi netilpo choruose, jie iš pradžių buvo sumontuoti pietinėje transepto emporoje. 1954 m. chorai paplatinti ir vargonai pastatyti į vietą. Jų fasadas grakščių baroko formų, papuoštas trimituojančių angelų skulptūromis. 1960–1970 m. panevėžietis meistras A. Karaška vargonus perdirbo į pneumatinius.

• Dailės kūriniai

Praktiškai visi interjerą puošę paveikslai ir skulptūros iki mūsų dienų neišliko. Vizitacijų aktuose ir inventoriuose jie minimi, kai kada smulkiai aprašomi, tačiau autoriai nurodomi retai.

Išlikę du vietinės reikšmės aliejumi ant drobės tapyti paveikslai – nežinomo autoriaus XIX a. pirmosios pusės „Paskutinis teismas“ ir nežinomo autoriaus XX a. antrosios pusės „Kristus kape“.

Šaltiniai

• Svetainė
• Tarybų Lietuvos enciklopedija. 4 tomas. Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija 1988m.
• Lietuvos TSRS dailės ir architektūros istorija. 1 tomas. Vilnius, Mokslas 1987m.