Žurnalistika

Žurnalistika (pranc. journal – laikraštis, taip pat dienynas, žurnalas; jour – diena) – profesinė žurnalistų veikla, pagrįsta visuomeniškai svarbios informacijos rinkimu, tyrimu apdorojimu ir periodiniu platinimu; visuomenės informavimo priemonių (VIP) sistema kaip natūraliai demokratinės visuomenės konkurencijos rinkoje susiformavęs reiškinys; visuomenės informavimo priemonės paskelbti žurnalistų kūriniai: publikacijos žodžiu, vaizdu ir garsu; rašiniai, nuotraukos, piešiniai, laidos, programos, kronikiniai filmai; socialinių mokslų sritis: žurnalistika ne tik atspindi, bet ir tyrinėja ekonominio bei politinio gyvenimo tendencijas, VIP poveikį ir raidą, o istorine prasme ji išlieka kaip svarbus praeities visuomeninių santykių dokumentas.

Tiriamoji žurnalistika išaiškina ir atskleidžia visuomenei svarbų faktą arba reiškinį, susijusį su ekonominiu, politiniu ar kultūriniu gyvenimu.

Žurnalistikos kaip produkcijos ieškojimas pagrįstas naujienų ieškojimu, atsisakius išankstinės nuostatos ir stengiantis pateiktį įvairius požiūrius, atsispindinčius visuomenėje (t.y. laikantis objektyvumo). Žurnalistika remiasi teorija, kuri pradėjo formuotis XIX a. ir išsirutuliojo XX a. Demokratinėse šalyse ji grindžiama tuo pačiu objektyvumo principu.

Žurnalistiką reglamentuoja įstatymai, etikos kodeksai, arba kitokie specialūs aktai. Lietuvoje žurnalistika kaip VIP sistema ėmė formuotis tarpukario laikotarpiu. 1919 metais buvo priimtas pirmasis spaudos įstatymas, nusakęs VIP leidybos sąlygas. Antrasis, griežčiau nusakęs valstybės ir VIP santykius, buvo išleistas 1935 metais. Trečiasis įstatymas, Lietuvoje veikęs nuo 1990, priimtas žlungant monopartinei sovietinei propagandos sistemai, panaikino žurnalistikos cenzūrą.

Istorija

Šiuolaikinės žurnalistikos istorijos pradžia laikomas XV – XVI a., kai pasirodė pirmosios spausdintinės knygos ir informaciniai lapeliai. XVII a. pradėti leisti periodiniai leidiniai – laikraščiai ir žurnalai, XIX atsirado informacijos agentūros, fotožurnalistika ir dokumentinis kinas, o XX a. – radijas ir televizija.

Funkcijos

Visuma žurnalistikos „pareigų“ ir jų atlikimo pobūdis, žurnalistinės veiklos paskirtis, priemonės, organizavimo būdai ir rezultatai. Norėdami realizuoti konkrečius žurnalistikos tikslus ir uždavinius, žurnalistai ir visuomenės informavimo priemonės rengia ir platina įvairios tematikos ir problematikos žurnalistikos kūrinius, kurių kiekvienas turi tam tikrą paskirtį, tikslines funkcijas. Įvairios visuomenės informavimo priemonės ir žurnalistiniai kūrinai atlieka skirtingas funkcijas. Funkcijų skaičius, jų pobūdis bei turinys priklauso nuo visuomenės išsivystymo, demokratijos laimėjimų, socialinių bei istorinių sąlygų, tradicijų. Jungtinės Amerikos Valstijose pagrindinėmis laikoms 4 funkcijos: informacinė, aiškinamoji (interpretacinė), auklėjamoji (valdymo, vadovavimo) ir pramoginė. Svarbiomis taip pat laikomos komercinė, reklamos bei naujų idėjų propagavimo funkcijos. Skandinavijos šalių žurnalistikos tyrinėtojų nuomone, demokratinėje visuomenėje žurnalistika atlieka 4 funkcijas: teikia visuomenei informaciją, kontroliuoja valdžią, užtaria nuskriaustuosius (siekia teisybės) bei linksmina (paprastai komerciniais tikslais) skaitytojus, klausytojus bei žiūrovus. Kai kurios visuomenės informavimo priemonės atliekas dar ir penktąją – politinės propagandos (ideologinę) – funkciją.

Pirmiesiems Lietuvos laikraščiams ir žurnalams, ypač ėjusiems lietuviškos spaudos draudimo metais, buvo būdinga kultūrinė funkcija. Tarpukario Lietuvoje svarbiausiomis žurnalistikos funkcijomis buvo informavimas, mokymas, auklėjimas.

Principai

Principai bendrosios žurnalistinės veiklos taisyklės ir normos, pagrindinių pažiūrų visuma, sąlygojanti žurnalisto santykius su tikrove, gyvenimo reiškinių suvokimą ir įvertinimą, elgesį ir darbo rezultatus. Žurnalistikos principai formuojasi objektyvių gamtos ir visuomenės raidos dėsnių, žmonių praktinės veiklos, patirties pagrindu. Pagrindinai jų kriterijai yra mokslinis pagrįstumas ir praktinis pritaikomumas. Bendraisiais principais turi būti remiamasi nušviečiant įvairiausius visuomeninio gyvenimo reiškinius ir įvykius. Norint teisingai orientuoti visuomenę, nešališkai atspindėti tikrovę, pirmiausia būtina vadovautis nepriklausomumo, objektyvumo, teisingumo, principais. Ne mažiau svarbūs ir tikslumo, sąžiningumo, atsakingumo, demokratiškumo bei humanizmo principai. Jie visi sudaro tam tikrą sistemą, visumą, kurioje vieną principą su kitu sieja glaudūs tarpusavio ryšiai, vyksta nuolatinė jų sąveika, vienas principas papildo kitą. Bet kuris žurnalistikos kūrinys visiškai atitinka žurnalistinės veiklos principus, jei jis parengtas atsižvelgiant į kiekvieną šią sistemą sudarantį principą.

Taip pat žiūrėkite

• Naujoji žurnalistika

Šaltiniai

Žurnalistikos enciklopedija, Vilnius 1997