Lietuvos krikščionių demokratų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 18: Eilutė 18:
Partija rėmėsi jaunais kunigais. Siekė išlaikyti katalikų bažnyčios privilegijas Lietuvoje. Išleido keletą atsišaukimų, daugiausia nukreiptų prieš socialdemokratus, smerkė socialdemokratus už jų radikalumą ir palankiau vertino Lietuvos demokratų partiją, su kuria mielai bendradarbiavo. Tačiau Rusijos caro valdžia po 1905-1906 m. neramumų labai sugriežtino tvarką šalyje, suvaržė piliečių politinį veiklą ir Lietuvių krikščionių demokratų partijos programos įgyvendinimas buvo sustabdytas - naujų kuopų steigti neleido.
Partija rėmėsi jaunais kunigais. Siekė išlaikyti katalikų bažnyčios privilegijas Lietuvoje. Išleido keletą atsišaukimų, daugiausia nukreiptų prieš socialdemokratus, smerkė socialdemokratus už jų radikalumą ir palankiau vertino Lietuvos demokratų partiją, su kuria mielai bendradarbiavo. Tačiau Rusijos caro valdžia po 1905-1906 m. neramumų labai sugriežtino tvarką šalyje, suvaržė piliečių politinį veiklą ir Lietuvių krikščionių demokratų partijos programos įgyvendinimas buvo sustabdytas - naujų kuopų steigti neleido.
Jau Didžiajame Vilniaus seime buvo reikalauta autonomijos Lietuvai, o kai kas prakalbo net ir apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Kai Lietuvoje viešpatavo okupantai vokiečiai, Lietuvos inteligentai, numatydami, kad karas ir okupacija ne amžini, pradėjo svajoti apie Lietuvos atkūrimą ir gavo iš okupantų leidimą 1917 m. rugsėjo 18-22 d. sušaukti Lietuvos atstovų konferenciją. Šioje konferencijoje buvo priimtas nutarimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, kuri buvo įgaliota rūpintis konferencijos nutarimui įgyvendinti. Slaptu balsavimu renkant Tarybą, net dešimt išrinktųjų buvo krikščionių demokratų pakraipos. Konferencijos metu susikūrė Lietuvos krikščionių demokratų partijos branduolys, kuris nutarė vadovautis šiek tiek pataisyta, 1904 metais parašyta, Lietuvių krikščionių demokratų partijos programa. Dar konferencijos metu du krikščionių demokratų partijos atstovai iš Tarybos pasitraukė, ir 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą pasirašė aštuoni krikščionių demokratų partijos atstovai.
Jau Didžiajame Vilniaus seime buvo reikalauta autonomijos Lietuvai, o kai kas prakalbo net ir apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Kai Lietuvoje viešpatavo okupantai vokiečiai, Lietuvos inteligentai, numatydami, kad karas ir okupacija ne amžini, pradėjo svajoti apie Lietuvos atkūrimą ir gavo iš okupantų leidimą 1917 m. rugsėjo 18-22 d. sušaukti Lietuvos atstovų konferenciją. Šioje konferencijoje buvo priimtas nutarimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, kuri buvo įgaliota rūpintis konferencijos nutarimui įgyvendinti. Slaptu balsavimu renkant Tarybą, net dešimt išrinktųjų buvo krikščionių demokratų pakraipos. Konferencijos metu susikūrė Lietuvos krikščionių demokratų partijos branduolys, kuris nutarė vadovautis šiek tiek pataisyta, 1904 metais parašyta, Lietuvių krikščionių demokratų partijos programa. Dar konferencijos metu du krikščionių demokratų partijos atstovai iš Tarybos pasitraukė, ir 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą pasirašė aštuoni krikščionių demokratų partijos atstovai.
Pasitraukę į Rusiją lietuviai katalikai, 1917 m. birželio 1-9 Peterburge įsteigė Lietuvių krikščionių demokratų partiją ir pradėjo veiklą Rusijoje visur, kur tik gyveno lietuvių. Šios partijos centras pradžioje buvo Peterburge, greitai buvo perkeltas į Voronežą ir partijos pirmininku buvo išrinktas kunigas Mykolas Krupavičius, kuris per trumpą laiką aplankė daug Rusijos miestų, kur tik gyveno lietuvių, visur steigdamas LKDP skyrius. 1917 m. lapkričio 6-7 d. įvyko bolševikinis perversmas, po kurio Rusijoje pradėjo persekioti kitaip manančius. Užkliuvo ir Lietuvių krikščionys demokratai. Kun. M. Krupavičius revoliucinio tribunolo 1918 m. sausio 24 d. Voroneže buvo nuteistas mirties bausme, tačiau jam pavyko pabėgti ir vargais negalais grįžti į Lietuvą - į Vilnių. Čia jis dar keletą mėnesių buvo kalinamas vokiečių, o nuo 1918 m. liepos mėnesio jau laisvas apsigyveno Vilniuje ir buvo priimtas į Lietuvos Valstybės Tarybos darbą. Tuo metu iš Rusijos jau į Lietuvą grįžo daug pabėgėlių, jų tarpe daug krikščionių demokratų . Ir 1918 m. lapkričio 20 d. Vilniuje buvo sušauktas Lietuvių krikščionių demokratų partijos konferencija, kurti priėmė naują gana radikalią LKDP programą, o partijos pirmininku vėl išrinko Aleksandrą Stulginskį (1885-1969).
Pasitraukę į Rusiją lietuviai katalikai, 1917 m. birželio 1-9 Peterburge įsteigė Lietuvių krikščionių demokratų partiją ir pradėjo veiklą Rusijoje visur, kur tik gyveno lietuvių. Šios partijos centras pradžioje buvo Peterburge, greitai buvo perkeltas į Voronežą ir partijos pirmininku buvo išrinktas kunigas Mykolas Krupavičius, kuris per trumpą laiką aplankė daug Rusijos miestų, kur tik gyveno lietuvių, visur steigdamas LKDP skyrius. 1917 m. lapkričio 6-7 d. įvyko bolševikinis perversmas, po kurio Rusijoje pradėjo persekioti kitaip manančius. Užkliuvo ir Lietuvių krikščionys demokratai. Kun. M. Krupavičius revoliucinio tribunolo 1918 m. sausio 24 d. Voroneže buvo nuteistas mirties bausme, tačiau jam pavyko pabėgti ir vargais negalais grįžti į Lietuvą - į Vilnių. Čia jis dar keletą mėnesių buvo kalinamas vokiečių, o nuo 1918 m. liepos mėnesio jau laisvas apsigyveno Vilniuje ir buvo priimtas į Lietuvos Valstybės Tarybos darbą. Tuo metu iš Rusijos jau į Lietuvą grįžo daug pabėgėlių, jų tarpe daug krikščionių demokratų . Ir 1918 m. lapkričio 20 d. Vilniuje buvo sušauktas Lietuvių krikščionių demokratų partijos konferencija, kuri priėmė naują gana radikalią LKDP programą, o partijos pirmininku vėl išrinko Aleksandrą Stulginskį (1885-1969).
Prasidėjo Lietuvos valstybės kūrimo darbai ir kartu kovos su užsienio priešais: Sovietų Rusijos internacionalinėmis divizijomis, lenkų Želigovskio "sukilėliais", bermontininkais. Krikščionys demokratai labai aktyviai rėmė valstybės atkūrimą.
Prasidėjo Lietuvos valstybės kūrimo darbai ir kartu kovos su užsienio priešais: Sovietų Rusijos internacionalinėmis divizijomis, lenkų Želigovskio "sukilėliais", bermontininkais. Krikščionys demokratai labai aktyviai rėmė valstybės atkūrimą.
Artėjant Steigiamojo Seimo rinkimams Krikščionys demokratai įkūrė dar dvi politines organizacijas: Lietuvos ūkininkų sąjungą, jos įstatai įregistruoti 1919.12.20, pirmininku išrinktas A. Stulginskis, ir Lietuvos darbo federaciją. Abi šios naujos partijos laikėsi Krikščionių demokratų partijos programos ir per 1920 m. balandžio 14-16 d. vykusius Steigiamojo seimo rinkimus sudarė vieną bloką, kuris gavo absoliučią daugumą: iš 112 Seimo atstovų 59 buvo šio bloko nariai. Ūkininkų sąjungos pirmininkas Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas Steigiamojo seimo pirmininku ir kartu laikinuoju Lietuvos prezidentu.
Artėjant Steigiamojo Seimo rinkimams Krikščionys demokratai įkūrė dar dvi politines organizacijas: Lietuvos ūkininkų sąjungą, jos įstatai įregistruoti 1919.12.20, pirmininku išrinktas A. Stulginskis, ir Lietuvos darbo federaciją. Abi šios naujos partijos laikėsi Krikščionių demokratų partijos programos ir per 1920 m. balandžio 14-16 d. vykusius Steigiamojo seimo rinkimus sudarė vieną bloką, kuris gavo absoliučią daugumą: iš 112 Seimo atstovų 59 buvo šio bloko nariai. Ūkininkų sąjungos pirmininkas Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas Steigiamojo seimo pirmininku ir kartu laikinuoju Lietuvos prezidentu.
Eilutė 24: Eilutė 24:
Kitas labai svarbus darbas buvo Lietuvos Konstitucijos parengimas. Jam vadovavo krikščionis demokratas Antanas Tumėnas (1860-1946), o Konstitucija buvo priimta 1922.08.01. Tai buvo pati demokratiškiausia konstitucija to meto Europoje.
Kitas labai svarbus darbas buvo Lietuvos Konstitucijos parengimas. Jam vadovavo krikščionis demokratas Antanas Tumėnas (1860-1946), o Konstitucija buvo priimta 1922.08.01. Tai buvo pati demokratiškiausia konstitucija to meto Europoje.
Trečias labai svarbus darbas, kurį padarė krikščionys demokratai Vladas Jurgutis (1885-1966) ir Vytautas Petrulis (1890-1942), tai Lietuvos pinigo - lito - įvedimas. Įstatymas buvo priimtas 1922.08.16, o litas pradėjo cirkuliuoti 1922.09.25.
Trečias labai svarbus darbas, kurį padarė krikščionys demokratai Vladas Jurgutis (1885-1966) ir Vytautas Petrulis (1890-1942), tai Lietuvos pinigo - lito - įvedimas. Įstatymas buvo priimtas 1922.08.16, o litas pradėjo cirkuliuoti 1922.09.25.
Atkūrus Nepriklausomybę parūpo ir švietimo reikalai. Valstybės švietimo įstatymui rengti daug rūpesčių padėjo švietimo ministras krikščionis demokratas Kazys Bizauskas (1892-1941), kuris sukūrė naują Lietuvos švietimo struktūrą ir naują švietimo programą. 1922.02.16 buvo atidarytas Lietuvos universitetas Kaune, 1924 - Žemės ūkio akademija Dotnuvoje, įsteigta daug vidurinio lavinimo mokyklų - gimnazijų bei progimnazijų, daug specialiųjų žemesnio ir vidurinio lygio mokyklų, priimtas privalomojo pradinio mokymo įstatymas, kuris įgyvendinti pradėtas jau 1928 metais. 1920-1926 m. buvo sukurti visi svarbiausi Lietuvos įstatymai, o jų autoriai buvo krikščionys demokratai.
Sukūrus Lietuvos valstybę parūpo ir švietimo reikalai. Valstybės švietimo įstatymui rengti daug rūpesčių padėjo švietimo ministras krikščionis demokratas Kazys Bizauskas (1892-1941), kuris sukūrė naują Lietuvos švietimo struktūrą ir naują švietimo programą. 1922.02.16 buvo atidarytas Lietuvos universitetas Kaune, 1924 - Žemės ūkio akademija Dotnuvoje, įsteigta daug vidurinio lavinimo mokyklų - gimnazijų bei progimnazijų, daug specialiųjų žemesnio ir vidurinio lygio mokyklų, priimtas privalomojo pradinio mokymo įstatymas, kuris įgyvendinti pradėtas jau 1928 metais. 1920-1926 m. buvo sukurti visi svarbiausi Lietuvos įstatymai, o jų autoriai buvo krikščionys demokratai.
1920-1926.06.15 Lietuvos politikai, ūkiui, kultūrai vadovavo Lietuvos krikščionių demokratų partija, prezidentu buvo krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Bet atsikūrusios valstybės gyvenimas buvo neramus, labai aktyviai veikė priešiškos jėgos, ir per 1926.05.08-09 įvykusius Trečiojo seimo rinkimus Krikščionių demokratų blokas negavo absoliučios daugumos, todėl vyriausybę sudarė kairiosios partijos, o prezidentu buvo išrinktas valstiečių liaudininkų - kairiųjų pažiūrų atstovas daktaras Kazys Grinius (1886-1950). Bet ši vyriausybė buvo priversta nutraukti savo veiklą. Po 1926.12.17 įvykusio perversmo Seimo pirmininku buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis, o prezidentu - tautininkas Antanas Smetona (1874-1944). Tautininkai sudarė ir naują vyriausybę, o joje dalyvavo ir du krikščionių demokratų partijos nariai. Bet 1927.04.12 tautininkai Seimą paleido, krikščionys demokratai išėjo iš vyriausybės, ir tautininkai vieni valdė Lietuvą iki 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuvą okupavo Sovietų Rusijos Raudonoji armija, ir Lietuvos valstybės gyvavimas buvo sustabdytas. Krikščionių demokratų partijos veikla nuo 1927 m. buvo pristabdyta, o 1936 m. vasario 6 d. ir visai uždrausta, uždarytas ir jos spaudos organas - dienraštis "Rytas" (1936.06.01).
1920-1926.06.15 Lietuvos politikai, ūkiui, kultūrai vadovavo Lietuvos krikščionių demokratų partija, prezidentu buvo krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Bet atsikūrusios valstybės gyvenimas buvo neramus, labai aktyviai veikė priešiškos jėgos, ir per 1926.05.08-09 įvykusius Trečiojo seimo rinkimus Krikščionių demokratų blokas negavo absoliučios daugumos, todėl vyriausybę sudarė kairiosios partijos, o prezidentu buvo išrinktas valstiečių liaudininkų - kairiųjų pažiūrų atstovas daktaras Kazys Grinius (1886-1950). Bet ši vyriausybė buvo priversta nutraukti savo veiklą. Iki [[1926]] m. dalyvavo visose Lietuvos vyriausybėse, turėjo savo atstovus Lietuvos Taryboje, [[Steigiamasis Seimas|Steigiamajame Seime]] (59 nariai iš 112), I Seime (38 iš 78), II Seime (40 iš 78), III Seime (30 iš 85). Jos atstovai sudarė VI Ministrų kabinetą ir dalyvavo trijose koalicijose. Po 1926.12.17 įvykusio perversmo Seimo pirmininku buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis, o prezidentu - tautininkas Antanas Smetona (1874-1944). Tautininkai sudarė ir naują vyriausybę, o joje dalyvavo ir du krikščionių demokratų partijos nariai. Bet 1927.04.12 tautininkai Seimą paleido, krikščionys demokratai išėjo iš vyriausybės, ir tautininkai vieni valdė Lietuvą iki 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuvą okupavo Sovietų Rusijos Raudonoji armija, ir Lietuvos valstybės gyvavimas buvo sustabdytas. Krikščionių demokratų partijos veikla nuo 1927 m. buvo pristabdyta, o 1936 m. vasario 6 d. ir visai uždrausta, uždarytas ir jos spaudos organas - dienraštis "Rytas" (1936.06.01).


Lietuvos krikščionių demokratų partiją veiklą Lietuvoje atnaujino tik 1989 m. 1989 m. vasario 10 d. trylikos asmenų grupė paskelbė pareiškimą, kad nuo 1989 m. vasario 16 d. atgaivina Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą. Iš prieškario krikščionių demokratų partijos veikėjų šį pareiškimą pasirašė tik du žmonės: Viktoras Keturakis ir Povilas Šilas (abu jau mirę). Kiti vienuolika - Viktoras Petkus, kun. Edmundas Paulionis, kun. Vincentas Velavičius, kun. Alionidas Budrius, Petras Gražulis, Vytautas Bogušis, Kazimieras Kryževičius, Kazimieras Momkus, kun. Kazimieras Gražulis, Alfredas Macijauskas, Jadvyga Bieliauskienė - buvo išaugę bolševikų okupuotoje Lietuvoje, bet vienaip ar kitaip kovoję su okupantais ir nuo jų nukentėję: kalėję, buvę tremti.
Iki [[1926]] m. dalyvavo visose Lietuvos vyriausybėse, turėjo savo atstovus Lietuvos Taryboje, [[Steigiamasis Seimas|Steigiamajame Seime]] (59 nariai iš 112), I Seime (38 iš 78), II Seime (40 iš 78), III Seime (30 iš 85). Jos atstovai sudarė VI Ministrų kabinetą ir dalyvavo trijose koalicijose. Vienas iš LKDP vadovų A.Stulginskis [[1924]]-[[1926]] metais buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas. Tačiau [[1926]] m. LKDP nariai, bijodami staigaus Lietuvos liaudies posūkio kairėn, buvo vieni iš antidemokratinio valstybės perversmo iniciatorių. Jie inicijavo [[1926]] m. [[gruodžio 17]] d. valstybės perversmą, tačiau prie valdžios buvo prileista tik iki [[1927]] m. balandžio. Netrukus tautininkai jų paramos atsisakė, o 1936 m. LKDP buvo uždrausta. Po sovietinės okupacijos veikė tik užsienyje.

1988.06.03 savo veiklą pradėjo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Sąjūdį pradėjo organizuoti komunistai, bet į jį greitai stojo ir nepartiniai lietuviai - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalininkai. Sąjūdis pasidarė visos lietuvių tautos judėjimu, siekiančiu atkurti demokratinę Lietuvos valstybę.
1989 m. vasario 10 d. trylikos asmenų grupė paskelbė pareiškimą, kad nuo 1989 m. vasario 16 d. atgaivina Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą. Iš prieškario krikščionių demokratų partijos veikėjų šį pareiškimą pasirašė tik du žmonės: Viktoras Keturakis ir Povilas Šilas (abu jau mirę). Kiti vienuolika - Viktoras Petkus, kun. Edmundas Paulionis, kun. Vincentas Velavičius, kun. Alionidas Budrius, Petras Gražulis, Vytautas Bogušis, Kazimieras Kryževičius, Kazimieras Momkus, kun. Kazimieras Gražulis, Alfredas Macijauskas, Jadvyga Bieliauskienė - buvo išaugę bolševikų okupuotoje Lietuvoje, bet vienaip ar kitaip kovoję su okupantais ir nuo jų nukentėję: kalėję, buvę tremti.
Prasidėjo darbas: naujų narių telkimas, skyrių kūrimas. 1990 m. vasario 24 d. buvo renkama nauja Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Į Tarybą buvo išrinkti ir du atkurtos Krikščionių demokratų partijos nariai: Egidijus Klumbys ir Algirdas Saudargas. Jie 1990 m. kovo 11 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Partija toliau plėtėsi, steigė visoje Lietuvoje skyrius, kuopas, rengė konferencijas, suvažiavimus, atkūrė spaudą: "Apžvalgą" ir "Tėvynės sargą". 1992-1996 m. Lietuvos Respublikos seime Lietuvos krikščionių demokratų partijai atstovavo jau dešimt atstovų, o 1996 m. į Lietuvos Respublikos seimą išrinkti 16 LKDP atstovų. LKDP kartu su Tėvynės Sąjunga (Lietuvos Konservatoriais) 1996.11.20 sudarė koaliciją ir ėmė vadovauti Lietuvos valstybės kūrimui. Lietuvos Respublikos vyriausybėje Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ir Švietimo bei mokslo ministerijoms vadovavo krikščionys demokratai Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius ir Zigmas Zinkevičius (nuo 1996.12.04 iki 1998.03.25). Daug krikščionių demokratų atstovų buvo išrinkta per 1995 ir 1997 metų savivaldybių rinkimus į savivaldybių tarybas. Kai kuriuose rajonuose LKDP atstovai išrinkti rajonų merais ar jų pavaduotojais. Partijai šiuo metu priklauso beveik 12000 narių, partijos sudėtyje veikia Moterų ir Jaunimo sekcijos.
Prasidėjo darbas: naujų narių telkimas, skyrių kūrimas. 1990 m. vasario 24 d. buvo renkama nauja Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Į Tarybą buvo išrinkti ir du atkurtos Krikščionių demokratų partijos nariai: Egidijus Klumbys ir Algirdas Saudargas. Jie 1990 m. kovo 11 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Partija toliau plėtėsi, steigė visoje Lietuvoje skyrius, kuopas, rengė konferencijas, suvažiavimus, atkūrė spaudą: "Apžvalgą" ir "Tėvynės sargą". 1992-1996 m. Lietuvos Respublikos seime Lietuvos krikščionių demokratų partijai atstovavo jau dešimt atstovų, o 1996 m. į Lietuvos Respublikos seimą išrinkti 16 LKDP atstovų. LKDP kartu su Tėvynės Sąjunga (Lietuvos Konservatoriais) 1996.11.20 sudarė koaliciją ir ėmė vadovauti Lietuvos valstybės kūrimui. Lietuvos Respublikos vyriausybėje Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ir Švietimo bei mokslo ministerijoms vadovavo krikščionys demokratai Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius ir Zigmas Zinkevičius (nuo 1996.12.04 iki 1998.03.25). Daug krikščionių demokratų atstovų buvo išrinkta per 1995 ir 1997 metų savivaldybių rinkimus į savivaldybių tarybas. Kai kuriuose rajonuose LKDP atstovai išrinkti rajonų merais ar jų pavaduotojais. Partijai šiuo metu priklauso beveik 12000 narių, partijos sudėtyje veikia Moterų ir Jaunimo sekcijos.



12:47, 7 vasario 2006 versija

Lietuvos krikščionių demokratų partija - Lietuvoje veikusi 1905-1907 m. ir 1917 - 1940 m., o 1989 m. atkurta dešinioji partija, savo ideologiją remianti krikščioniškomis verybėmis.

Ištakos

Partijos ideologais laikomi F.Lamane ir V.E. Keteleris, pagrindinis partijos programinis dokumentas - popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum”. Joje išdėstyti svarbiausi krikščionių demokratų uždaviniai ir siekiai - sumažinti socialistų įtaką darbininkijai, atitraukti darbo liaudį nuo revoliucinių kovos metodų ir steigti savas socialines ir jaunimo organizacijas. Netrukus buvo pradėtos kurti krikščioniškos profsąjungos, ekonominės draugijos, palaikyta socialistų kooperacijos idėja, o XX a. pradžioje išplito ir skautų judėjimas, pritraukęs jaunimą. Nors krikščionių demokratų ideologija paremta konservatizmo principais, tačiau Europos šalių krikdemai aktyviai dalyvavo vykdant ir patys vykdė radikalias ekonomines ir socialines reformas.

Enciklikoje „Rerum novarum“ buvo apibrėžti ir skirtumai požiūryje į nuosavybę bei kapitalą: „Privačios nuosavybės teisę yra suteikę ne žmonių sukurti įstatymai, bet pati prigimtis, todėl valstybė negali jos panaikinti“. Skirtingas požiūris ir į turtingųjų ir beturčių santykius. Enciklikoje rašoma: „Kaip įvairios kūno dalys tarp savęs derinasi tvarkingu santykiu, kas teisingai vadinama simetrija, panašiai ir prigimtis yra surikiavusi valstybės gyvenimą, kur abu šie sluoksniai darniai papildo vienas kitą ir užtikrina abipusę pusiausvyrą; jie labiausiai reikalingi vienas kitam, negali būti kapitalo be darbo ir darbo be kapitalo“. Krikščionybės moralė, atlaidumas, taikos tarp tautų siekimas - tai tradiciniai krikščionių demokratų principai.

Krikščioniškosios demokratijos ištakos Lietuvoje siekia XIX a. vidurį ir M.Valančiaus veiklą. Partijos istoriją tyręs M.Krupavičius teigia, kad iki 1905 m. krikščioniškoji demokratija pergyveno potencialų, o vėliau - aktualų periodą. Tuo metu jau veikė von Ropp'o Lietuvos - Baltarusijos katalikiška konstitucinė partija. Šią partiją sudarė daugiausia dvarininkai ir aukštieji dvasininkai. Lietuvos-Baltarusijos katalikiška konstitucinė partija taip pat pasisakė už Lietuvos autonomiją. 1905-1906 m. krikdemai kaip politinė srovė Lietuvoje buvo labai įtakinga. 1905 m. pirmąją krikdemų kuopelę įkūrė Tumas-Vaižgantas.

Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga

LKDS veiklos atkūrimas pokarinėje Europoje, t.y. Vokietijoje, vyko sunkiai. Pirmieji ir vieninteliai į krikščionių demokratų suvažiavimą, 1946 m. spalio 26 d. Scheinfelde susirinko Amerikiečių zonoje gyvenantys lietuviai krikščionys demokratai. Kitose Vokietijos zonose gyvenantys krikščionys demokratai nebuvo organizuoti ir į suvažiavimus nesusirinkdavo. Dėl šios priežasties gana vėlai buvo sudarytas LKDP CK, visai nesudaryti žemesnio pobūdžio organizaciniai vienetai. Amerikiečių zonoje įvykęs suvažiavimas beveik neturėjo tęstinumo, nes vienas šio suvažiavimo nutarimų – dėl studijų ratelių ar centrų steigimo- liko neįgyvendintas. Veikla iš esmės nebuvo vykdoma, o pavėluotai sudarytas LKDP CK sprendė tik partinio lygmens klausimus. Kita LKDP konferencija įvyko 1948 m. balandžio 20 – 21 d. Fellbache. Joje dalyvavo visi Vokietijoje esantys krikščionių demokratų veikėjai. LKDP pirmininkas Mykolas Krupavičius perskaitė informatyvų pranešimą apie tai, kaip sekėsi organizuoti veiklą nuo paskutinio partijos suvažiavimo. Turėdamas Konferencijos įgaliojimus sudaryti Centro komitetą, M. Krupavičius laukė kitose zonose įvyksiančių krikdemų suvažiavimų, kad galėtų sudaryti visoms zonoms priimtiną partijos Centro komitetą, tačiau kitose zonose suvažiavimai neįvyko. Smarkiai pavėlavęs, M.Krupavičius sudarė partijos CK iš šių asmenų: Domo Jasaičio, Dr.Šimaičio, Prano Vainausko, Petro Karvelio ir Česlovo Masaičio Nuo 1946 m. LKDP CK veikė Vokietijoje, o jau nuo 1950 m. Sąjungos veikla pradedama organizuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose. LKDS veiklą organizuojant JAV, skyriai susikūrė Čikagoje, Klivlende, Bostone, Niujorke, Detroite. LKDS atstovaujančių narių buvo Kanadoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje Pirmasis sąjungos statutas, tremties laikui, buvo priimtas LKDS konferencijoje 1956 m. rugsėjo 2 d. Klevlende, JAV. LKDS veiklos tikslas emigracijoje – nepriklausomos, demokratiškos ir krikščioniškais pagrindais tvarkomos Lietuvos atkūrimas. Siekdama šio tikslo išsikelia kelis gretutinius tikslus: dalyvauti Lietuvos išlaisvinimo kovoje, pasiruošti išlaisvintos Lietuvos atstatymo darbams, plėtoti tarptautinę veiklą.

Lietuvių krikščionių demokratų partija

Trys Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai - Pranciškus Būčys, Aleksandras Dambrauskas Jakštas ir Jonas Mačiulis-Maironis 1904 m. birželio mėn. parašė pirmąją Lietuvių krikščionių demokratų partijos programą. Ši programa buvo išspausdinta tik 1907 m., bet jau Didžiajame Vilniaus lietuvių seime, įvykusiame 1905 m. gruodžio 4 - 6 dieną, sklido ir Lietuvių krikščionių demokratų partijos vardas bei jos programos mintys: buvo išrinkta Lietuvos krikščionių demokratų partijos centro valdyba, o iš šio seimo grįžęs kunigas Juozas Tumas savo parapijoje Vadaktėliuose tuojau suorganizavo pirmąją Lietuvos krikščionių demokratų kuopą. Partija rėmėsi jaunais kunigais. Siekė išlaikyti katalikų bažnyčios privilegijas Lietuvoje. Išleido keletą atsišaukimų, daugiausia nukreiptų prieš socialdemokratus, smerkė socialdemokratus už jų radikalumą ir palankiau vertino Lietuvos demokratų partiją, su kuria mielai bendradarbiavo. Tačiau Rusijos caro valdžia po 1905-1906 m. neramumų labai sugriežtino tvarką šalyje, suvaržė piliečių politinį veiklą ir Lietuvių krikščionių demokratų partijos programos įgyvendinimas buvo sustabdytas - naujų kuopų steigti neleido. Jau Didžiajame Vilniaus seime buvo reikalauta autonomijos Lietuvai, o kai kas prakalbo net ir apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Kai Lietuvoje viešpatavo okupantai vokiečiai, Lietuvos inteligentai, numatydami, kad karas ir okupacija ne amžini, pradėjo svajoti apie Lietuvos atkūrimą ir gavo iš okupantų leidimą 1917 m. rugsėjo 18-22 d. sušaukti Lietuvos atstovų konferenciją. Šioje konferencijoje buvo priimtas nutarimas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, kuri buvo įgaliota rūpintis konferencijos nutarimui įgyvendinti. Slaptu balsavimu renkant Tarybą, net dešimt išrinktųjų buvo krikščionių demokratų pakraipos. Konferencijos metu susikūrė Lietuvos krikščionių demokratų partijos branduolys, kuris nutarė vadovautis šiek tiek pataisyta, 1904 metais parašyta, Lietuvių krikščionių demokratų partijos programa. Dar konferencijos metu du krikščionių demokratų partijos atstovai iš Tarybos pasitraukė, ir 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą pasirašė aštuoni krikščionių demokratų partijos atstovai. Pasitraukę į Rusiją lietuviai katalikai, 1917 m. birželio 1-9 Peterburge įsteigė Lietuvių krikščionių demokratų partiją ir pradėjo veiklą Rusijoje visur, kur tik gyveno lietuvių. Šios partijos centras pradžioje buvo Peterburge, greitai buvo perkeltas į Voronežą ir partijos pirmininku buvo išrinktas kunigas Mykolas Krupavičius, kuris per trumpą laiką aplankė daug Rusijos miestų, kur tik gyveno lietuvių, visur steigdamas LKDP skyrius. 1917 m. lapkričio 6-7 d. įvyko bolševikinis perversmas, po kurio Rusijoje pradėjo persekioti kitaip manančius. Užkliuvo ir Lietuvių krikščionys demokratai. Kun. M. Krupavičius revoliucinio tribunolo 1918 m. sausio 24 d. Voroneže buvo nuteistas mirties bausme, tačiau jam pavyko pabėgti ir vargais negalais grįžti į Lietuvą - į Vilnių. Čia jis dar keletą mėnesių buvo kalinamas vokiečių, o nuo 1918 m. liepos mėnesio jau laisvas apsigyveno Vilniuje ir buvo priimtas į Lietuvos Valstybės Tarybos darbą. Tuo metu iš Rusijos jau į Lietuvą grįžo daug pabėgėlių, jų tarpe daug krikščionių demokratų . Ir 1918 m. lapkričio 20 d. Vilniuje buvo sušauktas Lietuvių krikščionių demokratų partijos konferencija, kuri priėmė naują gana radikalią LKDP programą, o partijos pirmininku vėl išrinko Aleksandrą Stulginskį (1885-1969). Prasidėjo Lietuvos valstybės kūrimo darbai ir kartu kovos su užsienio priešais: Sovietų Rusijos internacionalinėmis divizijomis, lenkų Želigovskio "sukilėliais", bermontininkais. Krikščionys demokratai labai aktyviai rėmė valstybės atkūrimą. Artėjant Steigiamojo Seimo rinkimams Krikščionys demokratai įkūrė dar dvi politines organizacijas: Lietuvos ūkininkų sąjungą, jos įstatai įregistruoti 1919.12.20, pirmininku išrinktas A. Stulginskis, ir Lietuvos darbo federaciją. Abi šios naujos partijos laikėsi Krikščionių demokratų partijos programos ir per 1920 m. balandžio 14-16 d. vykusius Steigiamojo seimo rinkimus sudarė vieną bloką, kuris gavo absoliučią daugumą: iš 112 Seimo atstovų 59 buvo šio bloko nariai. Ūkininkų sąjungos pirmininkas Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas Steigiamojo seimo pirmininku ir kartu laikinuoju Lietuvos prezidentu. Dabar krikščionims demokratams atėjo laikas vykdyti savo programą. Svarbiausias to meto rūpestis buvo žemės reforma. Įstatymas buvo priimtas 1922.02.15, o jo vykdytoju paskirtas kun. Mykolas Krupavičius (1885-1970), kuris, būdamas žemės ūkio ministru 1923.06.29-1926.06.15 ir įvykdė didžiąją žemės reformos dalį. Kitas labai svarbus darbas buvo Lietuvos Konstitucijos parengimas. Jam vadovavo krikščionis demokratas Antanas Tumėnas (1860-1946), o Konstitucija buvo priimta 1922.08.01. Tai buvo pati demokratiškiausia konstitucija to meto Europoje. Trečias labai svarbus darbas, kurį padarė krikščionys demokratai Vladas Jurgutis (1885-1966) ir Vytautas Petrulis (1890-1942), tai Lietuvos pinigo - lito - įvedimas. Įstatymas buvo priimtas 1922.08.16, o litas pradėjo cirkuliuoti 1922.09.25. Sukūrus Lietuvos valstybę parūpo ir švietimo reikalai. Valstybės švietimo įstatymui rengti daug rūpesčių padėjo švietimo ministras krikščionis demokratas Kazys Bizauskas (1892-1941), kuris sukūrė naują Lietuvos švietimo struktūrą ir naują švietimo programą. 1922.02.16 buvo atidarytas Lietuvos universitetas Kaune, 1924 - Žemės ūkio akademija Dotnuvoje, įsteigta daug vidurinio lavinimo mokyklų - gimnazijų bei progimnazijų, daug specialiųjų žemesnio ir vidurinio lygio mokyklų, priimtas privalomojo pradinio mokymo įstatymas, kuris įgyvendinti pradėtas jau 1928 metais. 1920-1926 m. buvo sukurti visi svarbiausi Lietuvos įstatymai, o jų autoriai buvo krikščionys demokratai. 1920-1926.06.15 Lietuvos politikai, ūkiui, kultūrai vadovavo Lietuvos krikščionių demokratų partija, prezidentu buvo krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Bet atsikūrusios valstybės gyvenimas buvo neramus, labai aktyviai veikė priešiškos jėgos, ir per 1926.05.08-09 įvykusius Trečiojo seimo rinkimus Krikščionių demokratų blokas negavo absoliučios daugumos, todėl vyriausybę sudarė kairiosios partijos, o prezidentu buvo išrinktas valstiečių liaudininkų - kairiųjų pažiūrų atstovas daktaras Kazys Grinius (1886-1950). Bet ši vyriausybė buvo priversta nutraukti savo veiklą. Iki 1926 m. dalyvavo visose Lietuvos vyriausybėse, turėjo savo atstovus Lietuvos Taryboje, Steigiamajame Seime (59 nariai iš 112), I Seime (38 iš 78), II Seime (40 iš 78), III Seime (30 iš 85). Jos atstovai sudarė VI Ministrų kabinetą ir dalyvavo trijose koalicijose. Po 1926.12.17 įvykusio perversmo Seimo pirmininku buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis, o prezidentu - tautininkas Antanas Smetona (1874-1944). Tautininkai sudarė ir naują vyriausybę, o joje dalyvavo ir du krikščionių demokratų partijos nariai. Bet 1927.04.12 tautininkai Seimą paleido, krikščionys demokratai išėjo iš vyriausybės, ir tautininkai vieni valdė Lietuvą iki 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuvą okupavo Sovietų Rusijos Raudonoji armija, ir Lietuvos valstybės gyvavimas buvo sustabdytas. Krikščionių demokratų partijos veikla nuo 1927 m. buvo pristabdyta, o 1936 m. vasario 6 d. ir visai uždrausta, uždarytas ir jos spaudos organas - dienraštis "Rytas" (1936.06.01).

Lietuvos krikščionių demokratų partiją veiklą Lietuvoje atnaujino tik 1989 m. 1989 m. vasario 10 d. trylikos asmenų grupė paskelbė pareiškimą, kad nuo 1989 m. vasario 16 d. atgaivina Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą. Iš prieškario krikščionių demokratų partijos veikėjų šį pareiškimą pasirašė tik du žmonės: Viktoras Keturakis ir Povilas Šilas (abu jau mirę). Kiti vienuolika - Viktoras Petkus, kun. Edmundas Paulionis, kun. Vincentas Velavičius, kun. Alionidas Budrius, Petras Gražulis, Vytautas Bogušis, Kazimieras Kryževičius, Kazimieras Momkus, kun. Kazimieras Gražulis, Alfredas Macijauskas, Jadvyga Bieliauskienė - buvo išaugę bolševikų okupuotoje Lietuvoje, bet vienaip ar kitaip kovoję su okupantais ir nuo jų nukentėję: kalėję, buvę tremti. Prasidėjo darbas: naujų narių telkimas, skyrių kūrimas. 1990 m. vasario 24 d. buvo renkama nauja Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Į Tarybą buvo išrinkti ir du atkurtos Krikščionių demokratų partijos nariai: Egidijus Klumbys ir Algirdas Saudargas. Jie 1990 m. kovo 11 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Partija toliau plėtėsi, steigė visoje Lietuvoje skyrius, kuopas, rengė konferencijas, suvažiavimus, atkūrė spaudą: "Apžvalgą" ir "Tėvynės sargą". 1992-1996 m. Lietuvos Respublikos seime Lietuvos krikščionių demokratų partijai atstovavo jau dešimt atstovų, o 1996 m. į Lietuvos Respublikos seimą išrinkti 16 LKDP atstovų. LKDP kartu su Tėvynės Sąjunga (Lietuvos Konservatoriais) 1996.11.20 sudarė koaliciją ir ėmė vadovauti Lietuvos valstybės kūrimui. Lietuvos Respublikos vyriausybėje Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ir Švietimo bei mokslo ministerijoms vadovavo krikščionys demokratai Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius ir Zigmas Zinkevičius (nuo 1996.12.04 iki 1998.03.25). Daug krikščionių demokratų atstovų buvo išrinkta per 1995 ir 1997 metų savivaldybių rinkimus į savivaldybių tarybas. Kai kuriuose rajonuose LKDP atstovai išrinkti rajonų merais ar jų pavaduotojais. Partijai šiuo metu priklauso beveik 12000 narių, partijos sudėtyje veikia Moterų ir Jaunimo sekcijos.

Leido laikraščius „Vadas“ (1916 - 1918), „Laisvoji Lietuva“ (1917 - 1919), „Laisvė“ (1919 - 1923), „Rytas“ (1923 - 1936), „XX amžius“ (1936 - 1940), žurnalą „Krikščionis demokratas“ (1927 - 1929), "Apžvalga" [1989 - 2004]

Pirmininkai

Lietuvos krikščionys demokratai

Lietuvoje tiek krikščionių demokratų judėjimas, tiek Lietuvos krikščionių demokratų partija veiklą atnaujino 1989 m. vasario 16 d. 1996 - 2000 metų kadencijos LR Seime krikščionys demokratai turėjo 16 savo atstovų, dalyvavo vyriausybės darbe. 2001 05 12 įvyko LKDP konferencija, kurioje LKDP pavadinimas pakeistas į tokį: politinė partija "Lietuvos krikščionys demokratai" (LKD). Tą pačią dieną įvyko LKDP ir KDS Jungiamoji konferencija, kurioje abi krikščioniškosios demokratijos partijos susijungė į LKD. LKD pirmininku išrinktas dr. Kazys Bobelis, vicepirmininkais – Eduardas .Pabarčius ir Algirdas Saudargas, valdybos pirmininku – Petras Gražulis. 2001 12 08 LKD taryba patvirtino naujų LKD sekcijų - Senjorų bei Politinių kalinių, partizanų ir tremtinių įsteigimą, 2002 04 27 - Kaimo reikalų sekcijos įsteigimą. 2004 m. kovo mėn. 20 d. įvyko neeilinė LKD Konferencija, kurios metu buvo priimtas LKD Pirmininko dr.Kazio Bobelio atsistatydinimas ir surengti nauji LKD pirmininko rinkimai. Daugumos Konferencijos delegatų sprendimu nauju LKD Pirmininku išrinktas Molėtų raj. meras Valentinas Stundys. P.Gražuliui atsistatydinus iš LKD Valdybos pirmininko posto, pagal statutą, laikinai valdybos pirmininko pareigas pradėjo eiti Ignas Vėgėlė. Iškart po šių persitvarkymų partijos vadovybė pradėjo ruoštis rinkimams į Europos Parlamentą. Deja, struktūriniai pokyčiai LKD vadovybėje įvyko per vėlai, kad būtų deramai pasiruošta Europos Parlamento rinkimams ir už partiją balsavo tik 30 tūkst. rinkėjų. 2004 m. rugsėjo mėn. 5 d. LKD iškilmingai atšventė 100 metų Jubiliejų. Tų pačių metų spalio 10 d. LKD nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą. 2005 m. birželio 11 d. LKD Konferencijoje partijos pirmininku perrinktas Valentinas Stundys, vicepirmininkais išrinkti Algirdas Šakalys ir Kazimieras Kuzminskas. Po LKD Konferencijos vykusiame Tarybos posėdyje valdybos pirmininku išrinktas Ignas Vėgėlė, išrinkti nauji valdybos nariai.

LKD puslapis internete