Norikas

Norikas Romos imperijoje, apie 120 m.

Norikas buvo Romos imperijos provincija. Šiaurėje ribojosi su Dunojumi, vakaruose su Retija ir Vindelicija, rytuose su Panonija, pietuose - su Panonija, Dalmatija ir Italija. Provincija buvo dabartinių Štirijos, Karintijos ir Austrijos į vakarus nuo Vienos teritorijoje, taip pat apėmė dalį Bavarijos ir Zalcburgo.

Kilmė

Noriko gyventojai buvo ilyrai valdomi įvairių keltų genčių, kurių svarbiausia vadinosi taurisci, romėnų pervadinta į norici (norikai) pagal jų sostinę Noreia (nežinoma, kur ji buvo). Vėliau sostine tapo Virunum, miestas prie Magdalenos kalno. Noriko gyventojai buvo karingi, užsiiminėjo daugiausia žemdirbyste. Norikas buvo pietinis keltų atramos punktas iš kurio buvo vykdomi Italijos puldinėjimai. Pagal radinius prie Halštato miesto Norike pavadinta keltų geležies amžiaus Halštato kultūra. Norike buvo randama geležies rūda, kurią vietiniai gyventojai mokėjo apdirbti.

Romos užkariavimas

15 m. pr. m. e. Noriko keltai kartu su Panonijos gyventojais įsiveržė į Istriją, kur buvo sumušti Ilyrijos prokonsulo Publijaus Silijaus (Publius Silius). Netrukus po to Norikas buvo aneksuotas, tačiau ne tiesiogiai integruotas į Romos imperiją kaip provincija, o tapo autonomine karalyste (regnum Noricum). Ją kontroliavo imperijos prokuratorius. Marko Antonijaus valdymo metu Norike įkurdintas legionas ir legiono vadas tapo provincijos valdytoju. 40 m. karalystė buvo galutinai integruota į Romos imperiją valdant Klaudijui I-ajam, kaip imperijos provincija su sostine Virunum, šalia Klagenfurto.

Diokletiano laikais Norikas padalintas į Norique ripense (palei Dunojų) ir Norique méridionale (pietinė kalnuotoji dalis).

Romėnų įkurtos kolonijos ir pagrindiniai miestai - Virunum, Ovilava, Celeia, Juvavum (Zalcburgas) ir Lauriacum.