Antanas Kriščiukaitis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
'''Antanas Kriščiukaitis''' ('''Aišbė''') ([[1864]] m. [[liepos 24]] d. [[Paežeriai (Pilviškiai)|Paežeriuose]] ([[Vilkaviškio rajonas|Vilkaviškio r.]]) – [[1933]] m. [[spalio 30]] d. [[Kaunas|Kaune]]) – rašytojas, [[teisėtyrininkas]], profesorius, pirmasis Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas. |
'''Antanas Kriščiukaitis''' ('''Aišbė''') (g. [[1864]] m. [[liepos 24]] d. [[Paežeriai (Pilviškiai)|Paežeriuose]] ([[Vilkaviškio rajonas|Vilkaviškio r.]]) – [[1933]] m. [[spalio 30]] d. [[Kaunas|Kaune]]) – rašytojas, [[teisėtyrininkas]], profesorius, pirmasis Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas. |
||
==Biografija== |
==Biografija== |
||
[[1918]] m. iš [[Rusija|Rusijos]] grįžo į [[Lietuva|Lietuvą]] ir likusią gyvenimo dalį kūrė teisinės valstybės pagrindus. Organizavo Teisingumo ministeriją, Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, iki mirties ėjo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininko pareigas. [[1920]] m. įregistravo Lietuvos teisininkų draugiją ir 13 metų jai vadovavo. Redagavo draugijos leidžiamą žurnalą „Teisė“, kūrė lietuvišką teisinę terminiją. |
[[1918]] m. Antanas Kriščiukaitis iš [[Rusija|Rusijos]] grįžo į [[Lietuva|Lietuvą]] ir likusią gyvenimo dalį kūrė teisinės valstybės pagrindus. Organizavo Teisingumo ministeriją, Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, iki mirties ėjo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininko pareigas. [[1920]] m. įregistravo Lietuvos teisininkų draugiją ir 13 metų jai vadovavo. Redagavo draugijos leidžiamą žurnalą „Teisė“, kūrė lietuvišką teisinę terminiją. |
||
Nuo [[1923]] m. buvo [[Lietuvos universitetas|Lietuvos universiteto]] Teisių fakulteto profesorius, baudžiamosios teisės dėstytojas. Parengė Baudžiamojo proceso įstatymo projektą ir baudžiamojo proceso kursą studentams. Redagavo [[1930]] m. išleistą Teisingumo ministerijos leidinį „Lietuvos teismas 1918 – [[1928]] m.“. Iki 1933 m. vadovavo [[Vytauto Didžiojo universitetas|VDU]] Teisių fakulteto, 1924 m. padalyto į Teisių ir Ekonomikos skyrius, [[Baudžiamoji teisė|Baudžiamosios teisės]] ir [[baudžiamasis procesas|baudžiamojo proceso]] katedrai. Aktyviai reiškėsi visuomenės gyvenime; pirmininkavo pirmajam Lietuvių–latvių–estų teisininkų kongresui, įvykusiam Kaune [[1931]] m. [[gegužės 21]] – 23 d. |
Nuo [[1923]] m. buvo [[Lietuvos universitetas|Lietuvos universiteto]] Teisių fakulteto profesorius, baudžiamosios teisės dėstytojas. Parengė Baudžiamojo proceso įstatymo projektą ir baudžiamojo proceso kursą studentams. Redagavo [[1930]] m. išleistą Teisingumo ministerijos leidinį „Lietuvos teismas 1918 – [[1928]] m.“. Iki 1933 m. vadovavo [[Vytauto Didžiojo universitetas|VDU]] Teisių fakulteto, 1924 m. padalyto į Teisių ir Ekonomikos skyrius, [[Baudžiamoji teisė|Baudžiamosios teisės]] ir [[baudžiamasis procesas|baudžiamojo proceso]] katedrai. Aktyviai reiškėsi visuomenės gyvenime; pirmininkavo pirmajam Lietuvių–latvių–estų teisininkų kongresui, įvykusiam Kaune [[1931]] m. [[gegužės 21]] – 23 d. |
||
Palaidotas [[Petrašiūnų kapinės]]e. Gimtuosiuose Paežeriuose pastatytas jam skirtas stogastulpis (tautodailininkas Leonas Juozonis). |
|||
==Kūryba== |
==Kūryba== |
||
''Aišbės'' slapyvardžiu rašė straipsnius periodiniams leidiniams „[[Lietuviškasis balsas]]“, „[[Vienybė lietuvninkų]]“, „Garsas“, [[Varpas (laikraštis)|„Varpas“]], „[[Nemuno sargas]]“ ir kt. Parašė apsakymų rinkinį „Kas teisybė, tai ne melas“ ([[1892]] m.), trumpų [[satyra|satyros]] vaizdelių ir feljetonų rinkinį „Satyros trupiniai“ ([[1928]] m.), išvertė nemažai garsių pasaulio rašytojų kūrinių. |
''Aišbės'' slapyvardžiu rašė straipsnius periodiniams leidiniams „[[Lietuviškasis balsas]]“, „[[Vienybė lietuvninkų]]“, „Garsas“, [[Varpas (laikraštis)|„Varpas“]], „[[Nemuno sargas]]“ ir kt. Parašė apsakymų rinkinį „Kas teisybė, tai ne melas“ ([[1892]] m.), trumpų [[satyra|satyros]] vaizdelių ir feljetonų rinkinį „Satyros trupiniai“ ([[1928]] m.), išvertė nemažai garsių pasaulio rašytojų kūrinių. |
||
==Apdovanojimai== |
|||
*Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinas 1931 m. |
|||
== Nuorodos == |
== Nuorodos == |
||
| Eilutė 18: | Eilutė 21: | ||
{{DEFAULTSORT:Kriščiukaitis, Antantas}} |
{{DEFAULTSORT:Kriščiukaitis, Antantas}} |
||
[[Kategorija:Lietuvos teismų pirmininkai]] |
|||
[[Kategorija:vyriausiojo Tribunolo teisėjai]] |
[[Kategorija:vyriausiojo Tribunolo teisėjai]] |
||
[[Kategorija:Lietuvos |
[[Kategorija:Lietuvos penalistai]] |
||
[[Kategorija:procesualistai]] |
[[Kategorija:Lietuvos procesualistai]] |
||
19:26, 1 vasario 2009 versija
Antanas Kriščiukaitis (Aišbė) (g. 1864 m. liepos 24 d. Paežeriuose (Vilkaviškio r.) – 1933 m. spalio 30 d. Kaune) – rašytojas, teisėtyrininkas, profesorius, pirmasis Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas.
Biografija
1918 m. Antanas Kriščiukaitis iš Rusijos grįžo į Lietuvą ir likusią gyvenimo dalį kūrė teisinės valstybės pagrindus. Organizavo Teisingumo ministeriją, Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, iki mirties ėjo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininko pareigas. 1920 m. įregistravo Lietuvos teisininkų draugiją ir 13 metų jai vadovavo. Redagavo draugijos leidžiamą žurnalą „Teisė“, kūrė lietuvišką teisinę terminiją.
Nuo 1923 m. buvo Lietuvos universiteto Teisių fakulteto profesorius, baudžiamosios teisės dėstytojas. Parengė Baudžiamojo proceso įstatymo projektą ir baudžiamojo proceso kursą studentams. Redagavo 1930 m. išleistą Teisingumo ministerijos leidinį „Lietuvos teismas 1918 – 1928 m.“. Iki 1933 m. vadovavo VDU Teisių fakulteto, 1924 m. padalyto į Teisių ir Ekonomikos skyrius, Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedrai. Aktyviai reiškėsi visuomenės gyvenime; pirmininkavo pirmajam Lietuvių–latvių–estų teisininkų kongresui, įvykusiam Kaune 1931 m. gegužės 21 – 23 d.
Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimtuosiuose Paežeriuose pastatytas jam skirtas stogastulpis (tautodailininkas Leonas Juozonis).
Kūryba
Aišbės slapyvardžiu rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuviškasis balsas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Garsas“, „Varpas“, „Nemuno sargas“ ir kt. Parašė apsakymų rinkinį „Kas teisybė, tai ne melas“ (1892 m.), trumpų satyros vaizdelių ir feljetonų rinkinį „Satyros trupiniai“ (1928 m.), išvertė nemažai garsių pasaulio rašytojų kūrinių.
Apdovanojimai
- Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinas 1931 m.