Barzdaskutys

Barzdaskučiai-chirurgai (kirpėjai-chirurgai, cirulninkai) - viduramžių medicinos darbuotojų luomas. Tai nebuvo tikrieji gydytojai, nes neturėjo aukštojo ar bet kokio mokslinio išsilavinimo. Jie gydydavo paprastus gyventojus. Daugiausia užsiiminėjo primityvia chirurgija, statė taures, valydavo vidurius, nuleisdavo kraują, gydė ir siuvo paviršines ir gilesnes žaizdas, atstatydavo išnarintus sąnarius, sudėdavo lūžusius kaulus. Neatlikinėjo tik išvaržos, kataraktos, ir šlapimo pūslės akmenų šalinimo procedūrų, nes tai atlikdavo specializuoti gydytojai.

Istorija Lietuvoje

1509 metais buvo patvirtintas barzdaskučių-chirurgų cecho statutas. Vėliau paplito toks cecho pavadinimas: „Vilniaus chirurgijos brolija“. Surašyti įstatai, kuriais nustatomi tarpusavio santykiai, cecho narių kategorijos, teisės ir pareigos, profesinės etikos taisyklės.

Buvo trys cirulninkų grupės:

• Masteriai (mokytojai);
• Pavaduotojai (pagalbininkai);
• Mokiniai.

Reikalavimai stojant į cechą

Kandidatas į mokinius, būtinai vyras, ne pirtininkų vaikas, turi mokėti pagaląsti chirurginius įrankius, gaminti tam tikrus tepalus, mostis: rusišką ir rudą, miltelius sulaužytiems kaulams gydytis. Kiek vėliau reikėjo atsakyti į klausimus apie žaizdų, opų, išnarinimų ir lūžių gydymą. Iš pradžių mokinys gyvena pas masterį kaip padėjėjas, sumoka mokestį ir galiausiai iškelia pietus mokytojo šeimai. Po trejų metų mokinys tapdavo pameistriu, dar vėliau jis tapdavo masteriu (po metų menkai apmokamo darbo pas masterį ir profesinio egzamino).

Vilniaus chirurgų cechas gyvavo iki 1893, kai Rusijos imperijoje likviduojama cechinė amatininkystė. Tiesa, cechas buvo išlaikęs tik pavadinimą, nes kai VU Medicinos fakultetas (įkurtas 1781 m.) pradėjo rengti ne tik vidaus ligų gydytojus, bet ir chirurgus, cecho reikšmė labai sumenko. Cechas dar mėgino savo narius apmokyti, bet vistiek atsiliko nuo fakulteto auklėtinių, todėl visuomenės akyse jie beliko tik paprasti kirpėjai. Nariai dar kurį laiką dirbo atokesnėse vietovėse, kur trūko gydytojų ir felčerių.

Šaltinis

Aurimas Andriušis „Lietuvos medicinos istorijos apybraiža“, 2006 VUL Vilnius.