Lietuvių mitologija

Lietuvių mitologija yra socialinių mokslų šaka tirianti mitus, legendas, pasakas ir kt..., taip pat „mitologija“ gali reikšti mitų visumą. Lietuvių mitologija nepainiotina su Senovės lietuvių religija, nes religija nėra mokslo šaka.

Romuvos šventykla Prūsijoje

Lietuvių mitologijos tyrinėjimas

Nors lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys, praktikuojantys indoeuropietiškos kilmės politeistinę religiją (pastebėtina, jog dažnai klaidingai teigiama, jog lietuviai buvo apskritai paskutiniai Europos pagonys, nes vėliausiai apkrikštyti buvo samiai), bet jų tikėjimą apibūdinančių šaltinių yra nedaug. Pirmieji bandymai apibūdinti pagoniškąją lietuvių mitologiją atsirado romantizmo epochoje. Vienas iš pirmųjų rekonstruoti pagoniškąjį tikėjimą pabandė istorikas Teodoras Narbutas. Norėdamas parodyti, jog lietuvių pagoniškas tikėjimas kone prilygsta senovės graikų ir romėnų religijoms, jis perdirbo keletą klasikinių mitų ir išgalvojo naujų lietuviškų mitologinių personažų (tokių, kaip Milda, Nijolė ir kt.). Lietuvių mitologijos tyrinėtojai šiandien kaltina T. Narbutą netgi kai kurių šaltinių falsifikavimu. Taigi, remtis T. Narbuto faktais reikia itin atsargiai, jo į pasaulį paleisti nauji dievai dažnai pasitaiko mūsų žurnalistų, bei kai kurių tyrinėtojų darbuose. Narbutas buvo ne vienintelis tyrinėtojas, sufalsifikavęs keletą lietuvių mitologijos faktų.

Ankstyviausi mitai rekonstruojami, remiantis archeologiniais radiniais, vėlesnių mitų elementais bei lingvistiniais tyrimais. Tokie tyrimai leidžia rekonstruoti pasaulėžiūrą ir tikėjimus, egzistavusius maždaug VIII a. ir anksčiau. Lemiamą įtaką šiems tyrimams padarė Marijos Gimbutienės darbai. Kadangi tokios mitų rekonstrukcijos neturi tiesioginių įrodymų, dalis mokslininkų jomis abejoja. Lietuvoje taip atkurtus mitus labiausiai išpopuliarino Pranės Dundulienės darbai, kuriose pasitaiko daug abejonių keliančių faktų.

Vėlesniosios mitologijos tyrimai paremti daugiau rašytiniais VIII a. – XIX a. šaltiniais, atpasakojančiais lietuvių ir kitų baltų tautų tikėjimus, mitus bei papročius, archeologiniai radiniai naudojami, kaip papildoma medžiaga. Dauguma tokių tyrimų paremti skirtingų mitų bei juose minimų figūrų sugretinimu. Žymiausi, semiotiniai mitologijos tyrimai buvo inicijuoti Algirdo Juliaus Greimo ir Lietuvoje išpopuliarinti Norberto Vėliaus.

Viena iš didžiausių problemų rekonstruojant lietuvių ir bendrai baltų mitologiją yra tai, kad lietuvių mitologija nebuvo statiška, bet laikui bėgant labai keitėsi, įtraukdama naujus elementus ir reinterpretuodama senesnius.

Ryšiai su kitomis mitologijomis

Senoji lietuvių mitologija ir religija pradėjo formuotis su indoeuropiečių atsikraustymu į Pabaltijį apie 3000-2300 m. pr. m. e. Naujų ateivių indoeuropiečių mitologija sumišo su vietinių europidų ir finougrų mitologijomis. Dėl to baltų mitologija artima daugeliui Europos ir Azijos giminingų tautų. Tautosakos tyrinėtojai civilizacijos nepaliestoje kaimo gilumoje iki šiol atranda įvairių mitologinių elementų nubirėjusių į sakmes, pasakas, dainas. Tie elementai artimi suomiškiems, indiškiems ir kitokiems.

Štai ką apie senąją lietuvių religiją ir mitologiją teigė vienas žymiausių jos tyrinėtojų :

Lietuvių religija ir kultūra įtakomis mainėsi su iranėnais, slavais, trakais, skitais, getais, gotais, langobardais, skandinavais; vis dėlto jos pobūdis yra visiškai savarankiškas. Mes norime nustatyti vietą, ir nors nekorektiška tai daryti nuo pat pradžios, darbinę hipotezę reikėtų turėti omenyje. Lietuvių / baltų religijos Šiaurės Europos religinėje erdvėje užima keltiško ir germaniško religinio kontinuumo rytinę dalį ir pratęsia transformuodama rytų slavams, Kijevo Rusiai. Tačiau, žvelgiant iš perspektyvos "nuo Atlanto iki skitų", nuo Šiaurės jūros iki Juodmarių, ši padėtis yra centrinė. Baltų religija, jeigu kalbėsime antikos autorių terminais, yra "tarp germanų ir skitų", turinti ir keltiškų bei germaniškų, ir iranėniškų bruožų. Slavų religijai lietuvių / baltų religija būtų motina, o slavų religijos tėvais turėtume laikyti Iraną, skitus, alanus, iš dalies chazarus. Lietuvių religijos "šeimyninius" santykius su kitomis transalpinėmis religijomis galima nusakyti kaip seseriškus. Galija, Germanija, Lietuva, matyt, yra tos pačios virvelinės keramikos kultūros religijos palikuonės ir čia išlikę daugybė indoeuropietiškų motyvų, žinomų nuo Indijos iki Atlanto.

Lietuvių mitologijos istorijos skirstymas

Lietuvių mitologijos tyrinėtojai skiria 4 pagrindinius raidos etapus.

1. XIII–XIV amžiai. Kunigaikščių ir karių oficialiosios religijos periodas. Religija įtakota karo mitologijos. Funkcionuoja žynių luomas. Šiuo laikotarpiu lietuvių mitologijos elementai minimi rašytiniuose šaltiniuose.
2. XV–XVI a. Aukštesnieji visuomenės sluoksniai apkrikštyti. Valstiečiai vis dar neturintys kontaktų su Krikščionybe tęsia senąją tradiciją. Jų kulte dominuoja agrokultūrinės dievybės. Rašytiniuose šaltiniuose atsispindi mitai apie didvyrius ir valdovus (istorinių įvykių mitai apie Gediminą, Šventaragį ir pan.).
3. XVI–XVIII a. Jėzuitai pradeda veiklą Lietuvos provincijoje. Nyksta panteonas, dievai išstumiami nereikšmintų mitologinių būtybių, dvasių, kurioms kartais vis dar aukojamos aukos. Senosios religinės apeigos atliekamos tik uždaruose šeimos rateliuose.
4. XIX–XX a. pirmoji pusė. Senosios pagoniškos apeigos beveik visiškai sunyksta. Krikščionybė perima senosios tradicijos liekanas. Kai kuriuose šaltiniuose idealizuojama senovė, tam tikrų šaltinių autoriai įveda naujų graikų ir romėnų mitologijos bruožų, taip pat kopijuojami prūsų mitologijos elementai.

Lietuvių dievybės ir įvairios mitologinės būtybės šaltiniuose

Šiame straipsnyje yra nuosekliai pateikiama informacija apie lietuvių dievybes, minimas įvairiausiuose šaltiniuose nuo XIII a., taip pat randamas tautosakoje: sakmėse, pasakose, dainose ir kitur. Daugelis dievybių vardų, pateikiamų senuose šaltiniuose yra iškraipyti, taigi, kalbininkai nesutaria, koks galėjo būti pirminis tų dievybių vardas. Taigi, čia yra pateikiama ir kai kurių diskutuojamų aiškinimų apie vieno ar kito dievo vardą. Kai kurios dievybės (pavyzdžiui, Teodoro Narbuto) nėra patvirtintos kitų šaltinių, taigi dažnai yra abejotinos.

Dievybės ir būtybės, žinomos iš tautosakos

Apeiginis saulės stabas, XIX a. Lietuvos nacionalinis muziejus

• Saulė - saulės deivė, tautosakoje įprasminanti moters gyvenimo ciklą: mergavimą, martavimą, motinystę. Saulė yra gėrio idealas, piemenų globėja, šildytoja.
• Mėnuo - mėnulio dievas, dangaus karalaitis. Jam kalbamos maldos prašant sveikatos, Perkūno karalystės (harmonijos ir tvarkos). Mėnulis - Saulės sutuoktinis.
• Auštaras, Auštara - dievybė, milžinas rodantis mirusiųjų vėlėms kelią į rojų. Jis įprasmina teisingo ir tobulo gyvenimo kelrodį.
• Perkūnas - vienas svarbiausių dievų, kosmoso darnos palaikytojas kovojantis prieš chaotiškas, pirmapradiškas ir chtonines jėgas.
• Velnias - vienas svarbiausių dievų, siejamų su pasaulio kūrimu, požemiu.
• Rugių boba - rugiuose gyvenanti dvasia
• Praamžius - dievas kūrėjas, visatos likimo lėmėjas.
• Dievas senelis - stebuklinėse pasakose ir sakmėse pasirodantis dievas, kuris kartais artimas dievui kūrėjui, kartais Velniui.
• Eglė žalčių karalienė - moteris, ištekėjusi už žalčių karaliaus Žilvino. Ji įprasmina ištekančią mylinčią moterį, taip pat gyvybinę gamtos esybę, kuri žiemą iškeliauja į mirusiųjų pasaulį, lydima žalčių. Eglė yra šeimos moralės santykių sprendėja, šeimos santarvės sergėtojos motinos idealas.
• Žilvinas - žalčių karalius, gyvenantys vandenyse, už vandenų, mirusiųjų karalystėje. Jis artimas mirusiųjų dievui VelinasVelinui, taip pat žemdirbystės dievui, siejamam su žalčiais, Žemininkui.
• Kaulinis Diedas - Velino eufemizmas, požemio dievas, nesukultūrintų išteklių globėjas, visų amatų išradėjas, žinantis visas pasaulio paslaptis, kurios iš jo išgaunamos jo įpėdinio Kalvio. Ši Velino ir Kalvio dvikova simbolizuoja kultūros persvarą, žmogaus tobulėjimo esmę.
• Kalvis - stebuklinių pasakų, kalendorinių apeigų dainų ir sakmių veikėjas, kovojantis su Kauliniu Diedu, nukalantis saulę arba jos simbolius, išvaduojantis pasaulį nuo šalčio ir kt...
• Gabija - ugnies deivė, kuriai kalbamos maldos, ji yra namų židinio, darnos, šeimos ir buities globėja, gyvenanti ugnyje, kartais tapatinama su ugnimi. Turi daug eufemistinių vardų.
• Žemė - deivė, kurios kūnas yra žemė. Ji veikia etiologinėse sakmėse, yra Saulės ir Mėnulio duktė. Saulė ir Mėnuo susipykę nutarė ją lankyti skirtingu paros metu. Šios sakmės įprasmina idealius yrančios šeimos santykius ir kylančių problemų sprendimus. Ji sietina su Žemyna, žeme motina, maitintoja.
• Aušrinė - ryto aušros deivė, jos simbolis Venera, liaudyje vadinta aušrinė, dažnai tapatinama su pačia deive. Aušrinė sakmėse kartais yra Saulės ir Mėnulio pašlijusių santykių priežastis, dėl kurios Mėnuo pameta galvą, taigi Aušrinė įprasmina moterį gundytoją, vilioklę, gražuolę. Aušrinė stebuklinėse pasakose apibūdinama gražesne už Saulę. Ji Saulei prakuria ugnį, kartais apibūdinama kaip Saulės duktė, taigi ji dar įprasmina gražiausios išleidžiamos duktės padėtį šeimoje. Aušrinės šventas gyvulys - karvė.
• Vėjopatis - dievybė, milžinas, nupučiantis nuo rojaus vartų nevertuosius. Įprasmina klaidingo gyvenimo pasekmes.
• Laima - deivė, žmonių likimo skelbėja. Dažnai ji veikia kaip trys laimos skelbiančios gerą, blogą ir tarpinį likimą. Ji yra deivė skatinanti pasirinkti teisingą išeitį susitaikant su savo likimu, arba pasirenkant teisingą išeitį.
• Laumė - deivė, dažnai veikianti kaip daug laumių. Ji keršija asocialiems žmonėms, tinginiams, apmaino vaikus, sudrasko jų rūbus ir tt... Tai įprasmina socialinį dėsnį, jog asocialūs žmonės netampa pilnaverčiais visuomenės nariais. Teisingai gyvenantys yra apdovanojami.
• Ragana - miško deivė, visų raganų, žolininkių pradininkė. Ji išgauna iš Velnio medicinos žinojimą, taigi atstovauja žmogaus siekius pažinti miško teikiamus privalumus. Savo funkcijomis artima Velniui, sudėtingo dvilypio teigiamo ir neigiamo charakterio, vėlyvesnėje tautosakoje ryškus krikščionybės poveikis, kurioje Ragana visiškai demonizuojama. Ji yra senuosiuose šaltiniuose minimos miškų deivės Medeinos atitikmuo.

Rusios kronikos ir metraščiai

Keletas lietuvių dievybių vardų aptinkama XIII a. Rusios kronikose. Šias dievybes slapta garbino Lietuvos Karalius Mindaugas po krikšto. Senosios rusų kronikos laikomos geriausiais šaltiniais, tyrinėjant seniausią lietuvių panteoną, garbintą feodalų ir karių.

• Sovijus XIII a. rusų kronikose minimas žmogus, pradėjęs naują pagonišką paprotį deginti mirusiųjų kūnus. Daug dėmesio Sovijui skyrė Gintaras Beresnevičius.

Kronikoje išlikęs vienintelis šio laikotarpio lietuvių mitas, kuriame pasakojama, kaip Sovijus sugavo šerną, išpjovė jo devynias blužnis ir davė sūnums iškepti. Bet sūnūs blužnis suvalgė. Sovijus įniršęs per aštuonerius vartus nukeliavo į pragarą (požemio pasaulį), tačiau nepajėgė įveikti devintųjų vartų. Vienas sūnų jam pagelbėjo. Kiti broliai, sužinoję, šiam liepė surast tėvą mirusiųjų karalystėje. Sūnus, atėjęs pragaran, rado tėvą ir pavakarieniavo su juo. Po vakarienės palaidojo tėvą po žeme. Sekantį rytą paklausė, kaip šis ilsėjęsis. Tėvas atsakė jog jį ėdė kirmėlės. Tuomet sūnus įkėlė Sovijaus kūną medin (ar medžio skrynią). Sekantį rytą paklaustas tėvas atsakęs, jog jį pernakt gėlė bitės. Tada sūnus sudegino Sovijų ant laužo. Sekantį rytą tėvas atsakęs, jog puikiai išsiilsėjęs.

Viduramžių kronikose rašoma, jog šis paprotys buvo labai senas ir vadintas Sovica (*Sovika). Sovica buvo praktikuojama ne vien lietuvių, bet taip pat ir kitų pagonių genčių (lyvių, estų ir kitų).

Originali mito versija:

Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina
Aštuonioliktas sakymas [V. variante: Apie pagonišką paklydimą mūsų Lietuvoje. XVIII sakymas. Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje]

• Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti [V. variante pridėta: vaikams]. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo [V. variante pridėta: vaikų]. Mėgino jis nusileisti (nužengti) į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus [V. variante: vienam jo pagimdytajam, kitaip tariant, sūnui, parodžius jam kelią]. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O [V. variante pridėta: jo] tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė į medį ir paguldė ten [V. variante: įdėjo į medžio skrynią ir paguldė miegoti]. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“.

• 0 didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir [kurios] mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir [kurios] po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai. šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.

Vertė Bronys Savukynas ir Juozas Tumelis

• Žvorūna buvo medžioklės ir miškų deivės eufemizmas, ji artima romėnų Dianai. Jos vardas buvo susijęs su žvėrimis. Kronikoje minima, jog Žvorūna buvo kalė arba vilkė, tai reiškia, jog jos zoomorfinis pavidalas buvo šuo.
• Medeina (Medeinas, Medeinė) yra kitas medžioklės ir miškų deivės (galbūt dievo) eufemizmas. Medeina taip pat paminėta J. Lasickio XVI a. Tai reiškia, jog Medeiną dar XVI a. garbino valstiečiai.
• Teliavelis buvo galingas kalvis, kuris nukalė saulę ir įsviedė į dangų. Šis mitas išliko liaudies sakmėse iki XX amžiaus. Kai kurie mokslininkai, kaip K. Būga mėgino įrodyti, jog Teliavelis yra kladingai užrašytas Kalvelis. Teliavelis yra panašus į suomių Ilmariną (Ilmarineną).
• Andajus (Andajas, Andojas ir tt...) buvo minimas viduramžių kronikose, kaip galingiausiasis ir aukščiausiasis dievas. Vardo reikšmė neaiški, greičiausiai jis iškraipytas. Bet koks dievo funkcijų aiškinimas remiantis klaidinga etimologija yra abejotinas. Galimas Dievo eufemizmas. Minima, jog kariai šaukėsi Andajaus mūšio lauke.
• Nonadievis (Nunadievis, kai kurių mokslininkų etimologizuojamas kaip Numadievis) yra dar vienas iškraipytas aukščiausiojo dievo vardas arba kitas eufemizmas. Tai gali būti ir ta pati kitaip užrašyta Andajaus vardo forma.
• Perkūnas buvo griaustinio dievas, vienas galingiausių dievų. Perkūnas išliko liaudies tikėjimuose iki XX amžiaus.
• Diviriksas spėjamas vienas Perkūno eufemizmų. Šio vardo etimologija įvairiai spėliojama, tačiau kol kas nėra gerų aiškinimų.

Motiejaus Strijkovskio sąrašas

Motiejus Strijkovskis

Motiejus Strijkovskis (1547-1586/1593) buvo Lietuvos-Lenkijos istorikas. Jis išleido labai vertingą veikalą „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusijos kroniką“ 1582 metais. Pagonių religija buvo plačiai praktikuojama iki devintojo XVI a. dešimtmečio. Motiejus Strijkovskis ilgai gyveno LDK ir Žemaitijoje ir rašė apie pagoniškus papročius.

Strijkovskio sąraše pateikiamas dievybes galima įvardyti kaip valtiečių panteoną. Gintaras Beresnevičius pabrėžė, jog visos dievybės yra neabejotinos, išskyrus Didis Lado, kuris buvo „padarytas “ paties M. Strijkovskio iš dainų refreno, paplitusio baltų ir slavų liaudies dainose.

• Prakorimas - aukščiausiojo dievo eufemizmas. Folklore žinomas kaip Dievas ir Praamžius. Kituose šaltiniuose vadinamas Aukštėju, Andajumi ir t. t. Strijkovskis rašė, jog žmonės Prakorimui aukodavo baltus gaidžius, juos užmušdami ir padalindami į tris dalis. Pirmoji dalis buvo suvalgoma valstiečių, antroji žynių, o trečioji sudeginama. J. Strijkovskis pabrėžė, kad Prakorimas buvo panašus į prūsų aukščiausiąjį dievą Okopirmą. A. J. Greimas mano, jog Prakorimas yra susijęs su medaus koriais ir milžinais, panašus į graikų Kroną.
• Rūgutis - fermentacijos ir raugintų patiekalų dievas. Kituose šaltiniuose minimas kaip Raugupatis, Raugo Žemėpatis.
• Žemininkas - aukščiausiasis žemdirbystės ir agrokultūros dievas. Žmonės jam aukodavo juodas vištas. Taip pat jo garbei namuose laikyti žalčiai, maitinami pienu. Simonas Grunau mini, jog žalčiai buvo laikomi prūsų dievo Patrimpo garbei Rikojote (prūsų šventykloje). Gintaras Beresnevičius nuosekliau neaiškina šio dievo vardo perskaitymo, atižvelgiant į tai, jog lietuvių kalboje žemininkas turi bendrinę prasmę įmanoma ir kita forma „Žemenikas“ arba „Žemenykas“.
• Krūminė (Krūminė pradžių varpų) buvo namų ūkio deivė, globojusi krūmus, žemės ūkį bei agrokultūros inventorių. Taip pat ji buvo naujų pasėlių globėja. Žmonės jai aukodavo vištas. Deivės funkcijos artimos liaudies pasakų Javų Bobai ir Kuršiui. Latvijoje garbinta analoginė dievybė Krumu mate (Krūmų motė).
• Lietuvonis buvo dievas lietaus teikėjas. Įmanomas Perkūno eufemizmas, nes labai keista, jog Strijkovskis Perkūno daugiau niekur nemini.
• Kauriraris - karo ir karo žirgų dievybė.
• Sutvaras buvo galvijų dievas. Panašus į Karvaitinį.
• Šeimos dievas - šeimos dievas.
• Upinis (Upinis dievas) buvo upių dievas. Galimas senovės baltų vandens ir žvejų dievo eufemizmas, panašus į Ežerinį, Bangpūtį, Gardaitį ar graikų Poseidoną.
• Bubilas - bitininkystės dievas, taip pat minimas J. Lasickio.
• Gulbis (Gulbių dievas) panašus į Romėnų genijų ar hebraijų angelą, geroji kiekvieno žmogaus dvasia. Jo vardas siejasi su gulbėmis arba pagalba. Moterys Gulbiui aukodavo baltas vištas, o vyrai baltus gaidžius.
• Ganiklis - piemenų dievas, panašus į Fauną bei Paną. Žmonės Ganikliui aukodavo gyvulių sėklides. Šis ritualas reiškia, jog dievas turėjo galingą vyrišką potenciją. Jį taip pat galima interpretuoti, kaip vaisingumo dievą.
• Šventpaukštinis - visų paukščių dievas. Žmonės jam neaukodavo. Vardo rekonstrukcija taip pat nėra iki galo aiški.
• Kelių dievas - kelių, prekybos ir keliautojų dievas, panašus į Graikų Hermį. Žmonės jam aukodavo baltas vištas.
• Pušaitis arba Puškaitis buvo chtoninių padarų (ar dvasių) - barstukų ar kaukų globėjas. Dievo buveinė buvo šeivamedis. Vladimiras Toporovas teigia, jog Puškaitis susijęs su lietuvių „puškuoti“, reiškiančiu "sprogti, sužydėti". Greičiausiai Puškaitis pateko į žemaičių kultą iš kaimynų prūsų arba tiesiog M. Strijkovskis paėmė jį iš prūsiškų šaltinių.

Jono Lasickio sąrašas

XVI a. lenkų protestantų aktyvistas Jonas Lasickis parašė traktatą apie stabmeldystę rytų Europoje, kuriame ne tik senąjį politeizmą praktikuojantys lietuviai bet ir kaikurie katalikai yra vadinami stabmeldžiais. Šis traktatas, Apie dievus žemaičių, kitų sarmatų, ir klaidingų krikščionių (De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum, 1615), susideda iš kelių dievų sąrašų (įskaitant katalikų šventuosius), su trumpais kiekvieno aprašymais. Lasickio sąrašai yra lobis mitologijos tyrinėtojams. Deja, Lasickio sarašai dažnai kritikuojami vėlesnių mokslininkų kaip šališki ir ne visiškai tikslūs (pavyzdžiui, jis nurodo vardus dievybių, kurios paprasčiausiai yra negyvi daiktai, ir turėtų būti aprašyti, kaip šventi objektai). Pateikiamos Jono Lasickio sąrašų dievybės.

Dievybės, paminėtos Jono Lasickio:

• Aukštėjas - aukščiausiojo dievo eufemizmas, susijęs su lietuvių "aukštas". Kai kurie tyrinėtojai mano, jog tai krikščioniškasis Dievas, o svarbiausioji dievybė buvusi Perkūnas, tačiau tam prieštarauja kiti žinomi šaltiniai ir lietuvių folkloras.
• Perkūnas - griaustinio dievas. Jonas Lasickis taip pat mini Audros dievą, tai galimas Perkūno eufemizmas. Skatikite kitus straipsnius apie Perkūną.
• Raugų Žemėpatis - raugų, mielių ir fermentacijos dievas. Jis minimas ir M. Strijkovskio kaip Rūgutis, bei M. Pretorijaus kaip Raugupatis. Raugo žemėpatis nepainiotinas su Žemėpačiu. Žmonės aukodavo Raugo Žemėpačiui pirmąjį gurkšnį šviežio alaus (Nulaidimą) ir pirmąjį kepalą šviežios duonos (Tasviržį/Paviržį). Raugo Žemėpatis panašus į indoarijų dievybę Somą kaip teigia G. Beresnevičius.
• Medeina - miškų ir medžioklės deivės eufemizmas. Skaitykite straipsnį aukščiau apie XIII a. kronikas.

• Tavalas - fizinės stiprybės dievas. G. Beresnevičius pastebi, jog tai galėtų būti tas pats viduramžių Teliavelis. Lietuvių kalboje žodis „tavalioti“ reiškia „įstengti atlikti darbą iki galo“.
• Gabija - ugnies deivė, panaši į Romėnų Vestą. J. Lasickis taip pat mini tokias dievybes kaip Tratitas Kibirxtu (Kibirkščių skelėjas), tačiau manoma, kad tokios smulkios dievybės nebuvo reikšmingos valstiečių gyvenime.
• Aušra minima kaip Ausca. Tai ryto žvaigždės deivė ir aušros, rytais danguje pasirodo Venera. Kitas šios deivės vardas Aušrinė.
• Ežerinis paminėtas kaip Ezernim. Greičiausiai ežerų dievas.
• Algis dievų pasiuntinys (angelus est summorum deorum).

Jono Lasickio sąraše taip pat yra mitologinių būtybių, kurios neminimos kituose nepriklausomuose šaltiniuose.

• Austėja, bičių ir bitininkystės globėja. Spėjama, jog jai aukotos pievos. Austėja susijusi su Žemyna. Jos abi susijusios su derlingumu, vaisingumu, nuotakomis, šeimos gausėjimu. Austėja yra Bubilo žmona.
• Beržulis (Biržulis), sodybos dievas, kurio funkcijų Lasickis nežinojo. Iš vardo akivaizdu, jog dievas galėjo būti susijęs su beržais ir beržų sula.
• Brėkšta, vakaro sutemos deivė. Įmanomas Vakarės eufemizmas.
• Bubilas, bitininkystės dievas. Kai kurie mokslininkai spėja, jog jam aukotas medus (pirminiuose šaltiniuose minima, jog medus aukotas tiesiog dievui). Žmonės tikėjo, jog tai padeda bitėms geriau spiestis. Spėjama, jog Bubilas buvo Austėjos vyras.
• Dvargantis, sodybos dievas, kurio funkcijos Lasickiui buvo nežinomos. Vardą galima sieti su dvaras (slavizmas, žmonės mėgo paprastus puošnius namus vadinti dvarais) ir ginti, saugoti (suduriant žodžių sandus dažnai vyksta šaknies balsių kaita).
• Gardunytis, dievas, ėriukų globėjas.
• Gondas, seksualinių santykių dievas.
• Karvaitis (Karvaitinis), galvijų, karvių globėjas.
• Keliukis, kelių ir takelių dievas. Galimos asociacijos su M. Strikovskio Kelio Dievu.
• Kerpyčius, miško dievas. Vardo reikšmė leidžia šia dievybę laikyti kerpių dvasia.
• Kirnis, lietuvių kalboje šis žodis reiškia vyšnią (medį); Lasickis Kirnį laikė vyšnių dievu, tačiau įmanoma, jog tai klaida.
• Kriukis (Krukis), kiaulių dievas..
• Lazdona, riešutmedžio, lazdyno deivė.
• Pagirnis, būtybė, susijusi su žalčių kultu. Pardas reiškia „tą, kuris yra po girnomis“. Skaitykite: žaltys, žalčių kultas.
• Pizius, dievas, globojantis seksualinius santykius.
• Šilinyčius, sąmanų miško dievas.
• Srutis, dažų dievas. Tokio dievo buvimu tyrinėtojai abejoja.
• Vaižgantas, anot Lasickio, linų dievas. Šaltinyje užrašytas su -s-, taigi įmanoma, jog sudarytas iš šaknų vais- (vaisius, vislumas) ir -gant- (ginti, sergėti, tą patį sandą turi Dvargantis)
• Veliona, mirties deivė, anot Lasickio; taip pat tai gali būti paprasčiausias mirusysis, jei Lasickis suklydo.

Kitos dievybės paminėtos J. Lasickio:

• Apidomė, gyvenamos vietos keitimo dievybė.
• Atlaibas, funkcijos ir ypatybės nežinomos.
• Bezlėja, vakaro deivė.
• Budintoja (Budintojas), deivė, pažadinanti miegantį žmogų.
• Davėjas, dovanų dievas.
• Derintojas (Ligyčius), dievas, teikiantis taiką.
• Dugnai, dievybė, prižiūrinti supiltus miltus.
• Mėletėlė, dažų ir spalvų deivė.
• Palengabija (Polengabija), ugnies deivė, kuriai pavedamas užkurtas židinys.
• Prigirstis, klausos dievas.
• Ratainyčia (Ratainyčius), arklių dievybė.
• Salaus, funkcijos ir ypatybės nežinomos.
• Sidzius, giminės Michelovičių garbindas dievas. Laciskis mini ir kitus analogiškus giminių dievus: Mikučiai garbino Simonaitį, Šemetos ir Kęsgailos garbono Ventį Rekičionį.
• Trotytojas kibirkščių, dievas, pirkioje išblėsinantis žežirbas.
• Ublanyčia, deivė, kuri globoja kievieną maldautoją.

Mato Pretorijaus aprašymai

Matas Pretorijus (apie 1635-1704 ar 1707) traktate „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ visapusiškai aprašė Prūsijos gyvenimo realijas - istoriją, kultūrą, tautybes, kalbą, tikėjimą ir kt. Į jo akiratį pateko ir daug vakarų lietuvių, žemaičių, kuršių religijos elementų. Jis bene išsamiausiai aprašė senojo tikėjimo žemdirbių apeigas, kultą, maldas.

• Perkūnas
• Žemynėlė, žr. Žemė

Teodoro Narbuto rekonstrukcija

Istorikas Teodoras Narbutas (lenk.: Theodor Narbutt) tarp 1835 ir 1841 dešimties tomų knygą Lietuvių tautos istorija (Dzieje starożytne narodu litewskiego), joje buvo ir lietuvių mitologijos aprašymas. Deja, šiandien Narbutas yra kaltinamas ne vien abejotinos medžiagos pateikimu, bet ir falsifikacija. Kitaip tariant, šio autoriaus teiginiai nėra patvirtinti kitų šaltinių. Nors kitavertus įmanoma, jog istorikas turėjo savų šaltinių, nežinomų šiadien.

Šiame sąraše yra dievai, žinomi tik T. Narbutui:

• Butė, išminties deivė, panaši į graikų Atėnę
• Diedievaitė, viena maro deivių.
• Dirvolira, sodybos ir laukų deivė, kuriai aukotos kiaulės.
• Gaila, nakties dvasia, apsėsdavusi žmones ir gyvulius sapnuose.
• Kovas, karo dievas, identiškas Prūsų Pikului. Kovo garbintojai jam aukodavo juodus žirgus. Šventi kovo paukščiai yra kovas ar varna.
• Milda, meilės deivė. Lietuvių kalboje šaknis mild- reiškia tik meldus, negali būti išvesta iš mylėti. Kai kurie tyrinėtojai Mildupį sieja su šios deivės kultu, tačiau akivaizdu jog upėvardis sudurtas iš „meldai (mildai tarmėse)“ ir „upė“.
• Nijolė, Pykuolio žmona, požemio pasaulio deivė, identiška graikų Persefonei. Greičiausiai ta pati Persefonė, tik Narbuto perdirbta.
• Praurimė
• Ragutis, alaus ir kitų alkoholinių gėrimų dievas. Greičiausiai perdirbtas Rūgutis, Raugupatis.

Nuorodos

• Senovės lietuvių religija
• Prūsų mitologija
• Latvių mitologija
• Baltų mitologija
• Slavų mitologija
• Skandinavų mitologija
• Romuva