Ūlos akis

„Ūlos akies“ versmė

„Ūlos akyje“ nuolat „verda“ smėlis

Ūlos akis - verdenė (virduklis, versmė, šaltinis), esanti Ūlos upės kairiojo kranto terasoje, Varėnos rajono Marcinkonių seniūnijoje netoli Mančiagirės. 2000 m. versmė paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu.

Apie šaltinį

Šaltinis yra sufoniniame 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje. Virš upės lygio jis yra 4 m. Jo gylis 1,2 m. Šaltinio debitas yra apie 140 m³/d. Laikoma, kad vanduo jame kyla iš giluminių tarpmorerinių lygių ir turi nemažą spūdį. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis.

Šaltinio vanduo

Šaltinio vanduo yra gėlas kalcio magnio hidrokarbonatinis. Ištirpusių mineralinių medžiagų jame yra apie 120,45 mg/l. Apie jį sako, kad skaidrus kaip ašara. Vanduo gėlas, minkštas, bekvapis, tačiau turi silpną geležies prieskonį. Jame 1,3 karto daugiau mangano ir dukart geležies.

Vanduo iš šaltinio mažu 67 m ilgio upeliu kiek pavingiuoja lygiagrečiai Ūlos upei, tada pasukęs į vakarus, nučiurlena į upę. Aplinkiniai gyventojai šaltinio vandenį naudoja gėrimui, o taip pat mano, kad padeda nuo visų ligų - ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei.

Pasakojimai

Apie „Ūlos akį“ Juzė Pigagienė (g. 1912 m.) iš Žiūrų pasakojo taip: „Būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė...“