Materializmas

Materializmas – filosofijos kryptis, kuri materiją, gamtą, būtį laiko pirminiu dalyku, o dvasią, sąmonę, idėją – antriniu (priešingai idealizmui). Sąmonė esanti materijos vystymosi rezultatas ir savybė; sąmonės turinys – materialaus pasaulio atspindėjimas. Materializmas, kaip ir idealizmas, yra filosofinis monizmas. Tačiau skirtingai nei idealizmas, kuris traktuoja tikrovę kaip mąstymo, dvasios vienovę, materializmas remiasi pasaulio, gamtos materialios tikrovės prielaida.

Terminas „materializmas“ pradėtas vartoti XVII a. Iš pradžių materializmas sietas su struktūrine materijos samprata (R. Boilis) vėliau juo imta žymėti filosofinę sąvoką, reiškiančia idealizmo priešybę (G. Leibnicas).

Materializmo istorija

Yra 3 svarbiausios materializmo formos:

• Senovės naivusis (stichinis)
• Naujųjų amžių metafizinis
• Dialektinis materializmas.

Ankstyvasis materializmas

Pirmosios materializmo mokyklos atsirado senovės Indijoje (Čarvaka), Kinijoje (Daosizmas), bet labiausiai pasaulietiškos ir sistemingos tapo senovės Graikijoje. Čia materializmas buvo teorinės gamtotyros forma ir buvo vadinamas fizika. Šis materializmas siekė atskleisti medžiaginius pasaulio pradus, rasti pirminius elementus. Pirmieji antikos materialistai gamtą aiškino hilozoistiškai, kitimo šaltinį matė joje pačioje. Tuometiniam materializmui būdinga stichinė (naivioji) dialektika. Pasaulis laikomas vientisu, jo vystymasis aiškinamas priešybių sąveika. Antikos filosofijoje nykstant hilozoistiniam požiūriui į gamtą, medžiagą ir kitimo šaltinį imta laikyti savarankiškais pradais, jie atskirti vienas nuo kito.

Naujųjų amžių materializmas

Naujaisiais laikais mokslo ir gamybos pažanga lėmė materializmo atgimimą. Šio laikotarpio materializmas kilo iš viduramžių scholastikos bei teologijos dogmatizmo kritikos, pastangų pagrįsti gamtos tyrimo, paremto patyrimu, metodus. Šio materializmo pobūdį lėmė empirinio ir eksperimentinio gamtos tyrimo poreikiai ir jų sąlygojama pažinimo specializacija. Gamta mokslo iškaidoma, atskirai aprašinėjami, klasifikuojami jos reiškiniai, savybės. Kadangi tuo laikotarpiu labiausiai plėtojosi mechanikos mokslas, materializmas įgavo mechanistinį pobūdį. Pasaulis aiškintas kaip milžiniškas mechanizmas, kūnų ir dalelių (atomų) visuma; judėjimas – kaip išoriškas materijos atžvilgiu. Visas vystymosi formas mėginta aiškinti kaip kūnų ir dalelių kilnojimąsi erdvėje.

Metafizinis materializmas plėtojosi dviem gnoseologinėmis kryptimis – empirizmo ir racionalizmo. XVII a. anglų materializme vyravo empirizmas. Vėliau, kai, remiantis patyrimu, mėginta spręsti žmogaus žinių, idėjų kilmės klausimą ir tikrovės reiškiniuose rasti pirmines, objektyvias jų savybes, empirizmas virto sensualizmu. R. Dekartas suformulavo racionalizmo principus, kurie įgavo materialistinį pobūdį B. Spinozos filosofijoje. Joje substancija tapatinama su gamta ir laikoma vienintele realybe. Iš sensualizmo Anglijoje susiformavo subjektyvusis idealizmas, iš racionalizmo – klasikinės vokiečių filosofijos idealizmas.

Aukščiausias metafizinio materializmo laipsnis – XVIII a. prancūzų materializmas, kurio žymiausi atstovai – Ž. Lametri, D. Didro, P. Holbachas, K. Helvecijus. Viena prancūzų materializmo kryptis rėmėsi Dekarto fizika ir filosofiškai grindė gamtos mokslus, kita kilo iš Loko sensualizmo ir buvo viena teorinių materialistinio istorijos aiškinimo prielaidų. Kaip priešybę metafizinei mąstysenai G. V. F. Hėgelis iškėlė dialektiką, tačiau panaudojo ją materializmo kritikai. L. Fojerbachas kritikavo spekuliatyvinį Hėgelio idealizmą ir, atmetęs jo dialektiką, atkūrė metafizinį materializmą. Mechanicizmą jis pakeitė biologizmu. Kadangi Fojerbachas gamtos viršūne ir svarbiausiu filosofijos objektu laikė žmogų, jo materializmas vadinamas antropologiniu.

Taip pat žiūrėkite

Dialektinis materializmas

Istorinis materializmas