Štirijos kunigaikštystė

Kitos reikšmės – Štirija (reikšmės).

Štirijos kunigaikščių herbas

Štirijos kunigaikštystė (vok. Herzogtum Steiermark) buvo viena iš Šventosios Romos imperijos kunigaikštysčių iki imperijos paleidimo 1806 m., vėliau – Austrijos-Vengrijos karūnos žemė iki valstybės žlugimo 1918 m. Šio kalnuoto regiono, kurį nuo XIX a. pradėjo lankyti laipiotojai po kalnus, apie pusę teritorijos dengia miškai, likusią dalį – pievos ir vynuogynai. Štirijoje taip pat yra naudingųjų iškasenų – anglies ir geležies rūdos, kuri Ercberge (Erzberg) kasama nuo romėnų laikų. Žymus Austrijos vyno gamybos regionas yra Windisch Buheln. Ilgą laiką Štirija buvo labiausiai apgyvendintas Europos kalnų regionas.

Tradiciškai kunigaikštystės sostinė visuomet buvo Gracas, kuriame rezidavo provincijos administracija.

Štirija pirmajame tūkstantmetyje

Romėniškojo laikotarpio Štirijos istorija yra dalis Noriko ir Panonijos istorijos. Ji taip pat buvo apgyvendinta keltų taurisci genčių. Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu per regiono upių slėnius ir žemas perėjas traukė įvairios germanų gentys, o apie 600 m. apsigyveno slavai.

Vėliau Štirija pateko Karolio Didžiojo įtakon kaip Karantanijos (Karintijos), sukurtos kaip pasienio teritorija su avarais ir slavais, dalis, į Štiriją jau buvo patekę nemažai bavarų ir kitų christianizuotų germanų tautų, kurias Zalcburgo vyskupai ir Akvilėjos patriarchai laikė ištikimais Romai. Daug prie kunigaikštystės bažnytinės hierarchijos kūrimo prisidėjo vyskupas Virgilius Zalcburgietis, vėliau pavadintas „Karantanijos apaštalu“. 811 m. Karolis Didysis riba tarp Zalcburgo ir Akvilėjos diocezijų padarė Dravos upę.

Steiermark

X-ame a. Štirija buvo atskirta nuo Karintijos ir pavadinta Karintijos Marka. Markgrafai valdę šią marką (žinomi kaip Otokarai) Steier tvirtovės pavadinimą įtraukė į markos pavadinimą ir taip atsirado vokiškas Steiermark pavadinimas. Markgrafo Otokaro IV-ojo valdymo metu (1164-92) Fridrychas Barbarosa pakėlė Štirijos statusą į kunigaikštystę (1180 m.).

Išmirus Otokarų dinastijai Štirija pateko į Babenbergų dinastijos valdžią pagal Georgenbergo sutartį. Po Babenbergų dinastijos išmirimo Štiriją valdė Vengrija (1254-60); Čekijos karalius Pšemyslas Otokaras; 1276 m. atiteko Habsburgams.

Osmanų invazijos XVI ir XVII a. regionas stipriai nukentėjo ir prarado daugybę gyventojų. Turkai į Štiriją buvo įsiveržę mažiausiai dvidešimt kartų, bažnyčios, vienuolynai, miestai ir kaimai buvo sugriauti ir nusaubti, o gyventojai išžudyti arba išvesti į vergovę.

Reformacija

Reformacija šalį pasiekė apie 1530 m. Austrijos kunigaikštis Karolis II-asis (valdęs 1564-90), kurio žmona buvo katalikų Bavarijos kunigaikštytė Marija, šalyje pradėjo kontrreformaciją. 1573 m. jis pakvietė į Štiriją jėzuitus ir 1586 m. įkūrė katalikišką Graco universitetą. 1598 m. jo sūnus ir pasekėjas imperatorius Ferdinandas II-asis uždarė visas protestantiškas mokyklas ir išvijo protestantų mokytojus ir pamokslininkus: protestantizmas išliko tik keliuose izoliuotuose kalnų slėniuose, pvz., Ino (Inn) slėnyje ir Muro (Mur) slėnyje. Pagal 1555 m. Augsburgo taiką buvo remiamasi principu cuius regio eius religio ir tik didikai nebuvo verčiami grįžti į katalikybę – jie galėjo privačiai savo namuose praktikuoti protestantizmą.

Ferdinandui 1619 m. tapus Šventosios Romos imperijos imperatoriumi ir 1620 m. sutriuškinus savo protestantiškuosius oponentus Baltojo kalno mūšyje netoli Prahos, jis 1625 m. visiškai uždraudė protestantiškąsias bažnytines apeigas. 1628 m. jis nurodė, kad didikai taip pat turi grįžti į katalikybę. DAugelis didikų šeimų emigravo, tačiau greitai daugelis jų arba jų vaikų grįžo ir priėmė katalikybę atgaudami turėtas valdas.

Antroje XVII a. pusėje atnaujinus veiksmus prieš protestantus izoliuotuose kalnų slėniuose dalis valstiečių ir protestantų dvasininkų, nesutikusių atsisakyti protestantizmo buvo ištremti iš išvyko į Transilvaniją. Tik 1781 m. imperatoriaus Jozefo II-ojo išleistas Tolerancijos aktas nutraukė religinius persekiojimus. Protestantams suteikta teisė kurti parapijas ir praktikuoti religiją.

XIX amžius

Zemeringo geležinkelis, užbaigtas 1854 m. tuo metu laikytas inžinerijos stebuklu. Tai yra seniausias Europos kalnų geležinkelis su daugybe tunelių ir viadukų, kertančių kalnų slėnius. Geležinkelis pritraukė daugybę turistų į Alpių kurortus ir mineralinius bei karštuosius šaltinius.

XX amžius

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą 68% Štirijos gyventojų gimtoji kalba buvo vokiečių, o 32% – slovėnų, ji ribojosi (pagal laikrodžio rodyklę) su Žemutine Austrija, Vengrija, Kroatija, Karniola, Karintija, Zalcburgu ir Aukštutine Austrija.

Po Pirmojo pasaulinio karo, pagal Sen Žermeno sutartį 1918 m. pietinis slovėnų dominuojamas trečdalis, į pietus nuo Muros upės, su Celjės ir Mariboro miestais įjungtas į Slovėniją (Jugoslaviją). Likę du trečdaliai tapo Austrijos federacine žeme, o slovėnų trečdalis (Žemutinė Štirija) iki šiol neformaliai vadinama Slovėnijos Štirijos provincija ir sudaro apie 1/3 šalies teritorijos. Skirtingai nei Karintijoje šis padalinimas nebuvo lydimas smurto, nors abiejose sienos pusėse liko tautinės mažumos (didesnieji Žemutinės Štirijos miestai buvo daugiausia vokiški).

1942 – 1945 Žemutinė Štirija buvo prijungta prie Štirijos reichsgau, o po karo grąžinta Jugoslavijai.