Metropolis (1927 filmas): Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
TXiKiBoT (aptarimas | indėlis)
S robotas Pridedama: ro:Metropolis (film)
VolkovBot (aptarimas | indėlis)
S robotas Pridedama: eu:Metropolis (1926ko filma)
Eilutė 49: Eilutė 49:
[[eo:Metropolis]]
[[eo:Metropolis]]
[[es:Metrópolis (película)]]
[[es:Metrópolis (película)]]
[[eu:Metropolis (1926ko filma)]]
[[fi:Metropolis (elokuva)]]
[[fi:Metropolis (elokuva)]]
[[fr:Metropolis (film, 1927)]]
[[fr:Metropolis (film, 1927)]]

12:52, 28 lapkričio 2008 versija

Metropolis

PavadinimasMetropolis
Kilmės šalisVokietija
RežisieriusFritz Lang
Prodiuseris (-iai)Erich Pommer
Scenaristas (-ai)Fritz Lang
Thea von Harbou
VaidinaBrigitte Helm
Gustav Fröhlich
Metai1927
ŽanrasFantastinė antiutopija
TrukmėDaugiau nei 210 min
įvairių versijų trukmė skiriasi)
KalbaNebylus
Premjera1927m. sausio 10d.
Biudžetas7 mln. markių
IMDb įrašas


Metropolis – klasikinis Frico Lango (Fritz Lang) filmas.

Filmo veiksmas vyksta 2026 m. mieste, vadinamame Metropoliu. Visuomenėje ryškus skirtumas tarp „proto“ ir „rankų“: vieni gyvena dangoraižiuose, iškilusiuose virš žemės, kiti – požemiuose. Pirmieji mėgaujasi gyvenimo malonumais, antrieji sunkiai dirba prie mašinų. Filmo šūkis – „tarpininkas tarp proto ir rankų turi būti širdis“. „Metropolis“ buvo brangiausias savo meto filmas.

Siužetas

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Čia atpasakojamas siužetas remiasi atkurta filmo versija (žr. „Filmo istorija“).

Didmiestį Metropolį, kurio visuomenė pasidalijusi į mąstytojų ir darbininkų grupes, prižiūri ir valdo Džo Fredersenas (akt. Alfredas Abelis). Po žeme gyvenantys darbininkai sunkiai dirba prie mašinų ir tiekia gyvenantiems viršuje energiją. Išvargusius darbininkus nuo revoliucijos sulaiko žavios merginos Marijos (akt. Brigita Helm) žodžiai: ji siūlo laukti „Tarpininko“, kuris suvienysiąs į dvi uždaras puses pasidalijusią visuomenę. Atsitiktinai išvydęs Mariją, Frederseno sūnus Frederis (akt. Gustavas Frėlichas) ja susižavi ir išeina ieškoti į požemius. Čia jam tenka pažinti sunkų ir nedėkingą darbininkų gyvenimą bei atsainų darbdavių požiūrį. Šokiruotas to, ką pamatė, Frederis prisijungia prie darbininkų. Tuo metu jo tėvas Fredersenas sužino, kad mokslininkas Rotvangas (akt. Rudolfas Klain-Rogė) sukūrė robotą ir ketina jam suteikti mirusios Frederseno žmonos Helės pavidalą. Fredersenas liepia Rotvangui robotą padaryti panašų į Mariją – šitaip jis galės sukelti sumaištį tarp darbininkų. Tikroji Marija įkalinama Rotvango namuose Metropolyje, o robotė Marija šoka didmiesčio naktiniuose klubuose, viliodama jaunus turtuolius. Darbininkus ji paskatina maištauti – jie sunaikina „Širdies Mašiną“ – pagrindinę energijos miestui gamintoją. Tačiau sunaikindami mašiną jie pasmerkia savo pačių požeminį miestą užtvindymui. Darbininkai su siaubu prisimena mieste palikę savo vaikus, ir minia plūsteli į Metropolio gatves, reikalaudama Marijos mirties. Marija užkeliama ant laužo, tačiau jai degant visi pamato, kad tai tik robotė. Tikrąją Mariją tuo metu po miesto katedrą vaikosi Rotvangas. Frederis nusiveja Rotvangą ir su juo susigrumia. Rotvangas krenta nuo katedros stogo, o Marija su Frederiu sugrįžta pas darbininkus ir praneša jiems džiugią žinią: vaikus iš požemių jie išgelbėjo. Frederis sujungia Džo ir Groto (darbininkų lyderio) rankas – jis ir buvo Marijos žadėtasis Tarpininkas.

Filmo istorija

Naujasis Babelio bokštas

„Metropolio“ premjera įvyko Berlyne 1927 m. sausio 10 d. JAV parodyta amerikiečio dramaturgo Čeningo Poloko (Channing Pollock) pakeista filmo versija, gerokai trumpesnė ir be amerikiečiams prodiuseriams pasirodžiusių kontroversiškų siužeto posūkių. Tik šios versijos ir Poloko versijos, rodytos Vokietijoje, kopijos išliko iki šių dienų. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose išleista naujų apie pusantros valandos trunkančių versijų. Visose jose trūko dingusios dalies pirmųjų filmų medžiagos. 1984 m. muzikos prodiuseris Džordžio Moroderas (Giorgio Moroder) pristatė naują „Metropolio“ versiją. Ji ne tik buvo rodoma 24 kadrų per sekundę greičiu, bet ir išsiskyrė rokenroliniu garso takeliu. Morodero versija sukėlė aršių diskusijų. 1986 m. Enno Patalasas (Enno Patalas) atkūrė filmą kiek galėdamas tiksliau, naudodamasis Šiuolaikinio meno muziejaus turima kopija. 2002 m. F. V. Murnau fondas pristatė 118 minučių trukmės versiją, kurioje buvo titrų, atpasakojančių trūkstamas siužeto dalis.

Nuorodos