Pusiaužiemis

Pusiaužiemis, žiemos saulėgrįža (senovės lietuvių dar vadinta: Kirmėlinė, Kirmių diena, Krikštai, Kumeliuko krikštynos, Viduržiemis) - laikotarpis, kuomet Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite per metus. Tai trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metuose laikotarpis. Šiaurės pusrutulyje vyksta gruodžio 20-23 dienomis, pietų - birželio 20-23 dienomis. Pusiaužiemis reiškia virsmą į naują būseną, Saulės atgimimą, naujo gyvenimo pradžią daugelyje kultūrų ir pažymimas įvairiomis šventėmis bei apeigomis. Iš senovės judėjų apeigų išsivystė Kalėdos, Japonijoje švenčiama Amaterasu, Kinijoje - Todži, Peru - Inti Raymi, senovės Graikijoje - Saturnalijos, Romoje - Sol Invictus, germanų tautose - Jolė, slavų, baltų tautose - Kalėda.

Krikščioniškas pusiaužiemis Lietuvoje

Sakoma, kad šią dieną iš žiemos miego atsibunda meška, barsukas, ežys ir apsiverčia ant kito šono, o gyvatės, kirmėlės, žalčiai atgyja ir šliaužia į namus ragauti valgių (krikštyti).

Krikštyti reiškia pradėti pirmą kartą. Pradžia, tai taškas nuo kurio prasideda ir išeina dvi ar kelios tiesės (kertė prie stalo, kryžkelė, kryžius). Dar viena krikšto reikšmė: gerinti, gardinti, skaninti, tai kaip naujo meto pradžia su pagerėjimo reikšme.

Krikštai buvo bandomi tapatinti su keturiomis bažnytinėmis šventėmis: sausio 6 (Trys karaliai), sausio 25 (Šv. Pauliaus atsivertimas), vasario 2 (Grabnyčios) ir su kilnojamu pusgavėniu.