Markas Emilijus Lepidas

Šablonas:Metai-cleanup Markas Emilijus Lepidas (Marcus Aemilius Lepidus, mirė 13 m. pr. m. e.) – senovės Romos politikas ir aukščiausiasis žynys (Pontifex Maximus), antrojo triumvirato narys.

Lepidas buvo vienas iš patikimiausių Cezario žmonių ir pasekėjų. Kol Cezaris 49 m. pr. m. e. kovojo prieš Pompėjų Ispanijoje, Lepidas (tuo metu – pretorius) buvo paliktas Romoje kaip jo patikėtinis. 46 m. pr. m. e. pretorius tapo konsulu. 44 m. pr. m. e. Cezarį paskelbus diktatoriumi iki gyvos galvos, Lepidas tapo jo dešiniaja ranka – raitelių viršininku.

Po Cezario nužudymo Lepidas užtikrino senatą savo ištikimybe, tačiau iškart susivienyjo su Antonijumi. Vėliau kartu su Oktavianu jie sudarė antrąjį triumviratą. 43 m. pr. m. e. šis triumviratas buvo legalizuotas įstatymu Lex Titia, leidusiu triumvirams valdyti Romą penkerius metus – tad skirtingai nuo pirmojo Pompėjaus, Cezario ir Kraso triumvirato, šis buvo oficialus ir juridiškai teisėtas. Tais pačiais metais Lepidas perėmė anksčiau Cezario turėtą Pontifex Maximus titulą. 38 m. pr. m. e. Tarentumo sutartimi triumvirato valdžia pratęsta dar penkerių metų laikotarpiui.

Įveikus Cezario žudikus Brutą ir Kasijų, triumvirai įtakos sferas Romoje pasidalijo geografiškai. Lepidui atiteko vakarinės provincijos, iš kurių pagrindinės – Ispanija ir vakarų Afrika. Kurį laiką jis sugebėjo išlikti nuošaliai nuo Antonijaus ir Oktaviano vaidų, tačiau 36 m. pr. m. e. kovojant prieš Pompėjaus sūnų, Lepidas pabandė perimti valdžią Oktaviano legionams. Tai tapo priežastimi Oktavianui apkaltinti Lepidą bandžius uzurpuoti valdžią Sicilijoje bei organizuoti maištą. Lepidui buvo atimti visi rangai ir titulai, išskyrus Pontifex Maximus, o jis pats ištremtas.

Markas Emilijus Lepidas mirė sava mirtimi 13 m. pr. m. e.