Palemonas (legendinis asmuo): Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

18:41, 28 spalio 2008 versija

Palemonas – legendinis Gediminaičių ir kitų ankstyvosios LDK valdovų pirmtakas bei protėvis, kildintas iš senovės Romos didikų. Pasak istoriko J. Tumelio, Palemono vardą Lietuvos metraščių sudarytojai galėjo perimti iš romėnų istorikų raštų, kuriuose minimas kažkoks I a. pr. m. e. gyvenęs Palemonas, už paslaugas Markui Antonijui iš pastarojo gavęs valdyti Ponto sritį Mažojoje Azijoje. Tuo tarpu pretekstą sukurti Palemono legendą minėtų metraščių sudarytojams galėjo suteikti Janas Dlugošas, kuris pirmasis pradėjo formuluoti lietuvių romėniškosios kilmės teoriją, ir J. Dlugošo amžininkas Pilypas Kalimachas, apie 1480 m. savo veikale Kardinolo Zbignevo Olesnickio gyvenimas iškėlęs lietuvių gališkosios kilmės hipotezę (pasak šios hipotezės, lietuvių tauta esą yra kilusi iš senovės galų, kuriuos į būsimos Lietuvos teritoriją nežinia kuriais laikais atvedė dalies galų vadas Lemonijus).

Lietuvos metraščiuose, XVI a. rašiusių lenkų istorikų veikaluose ir kai kuriuose kt. XVI-XVIII a. šaltiniuose įvairiais variantais pateikta Palemono legenda, kuri yra lietuvių romėniškosios kilmės teorijos sudėtinė dalis, susiformavo XV a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ir XVI a. I pusėje bei viduryje; XVI a. viduryje lenkų istorikas Martynas Kromeris Lietuvos metraščių Palemoną pirmasis ėmė tapatinti su Pompėjaus bendražygiu Publijumi Libonu.

Pasak dalies minėtų šaltinių, I a. pr. m. e. Romos Respublikoje vykstant pilietiniam karui, Pompėjaus laivyno vadas Publijus Libonas, kurį vėlesniais laikais Lietuvoje žmonės esą ėmė vadinti „Palemonu“, paliko tėvynę ir išvyko į šiaurę kartu su žmona, vaikais bei 500 Romos patricijų. Apiplaukę Europą, jie išlipo į krantą ties Nemuno žiotimis; toliau tie pabėgėliai esą plaukę Nemunu iki Dubysos, o ties pastarosios žiotimis, ant gražios ąžuolais apaugusios kalvos įkūrę pilį ar šventyklą.

Pasak Palemono legendos „metraštinės“ versijos, Palemonas buvo Romos imperatoriaus Nerono giminaitis; gelbėdamasis nuo Nerono persekiojimų, jis su šeima ir 500 valdinių pabėgęs iš Italijos ir apsigyvenęs prie Nemuno, Jūros bei Dubysos upių. Iš Palemono vaikaičių esą kilo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir kunigaikščiai Alšėniškiai bei Giedraičiai, o iš kartu su Palemonu į Lietuvą neva atvykusių Romos patricijų palikuonių – didikai Goštautai, Davainos ir Manvydai.

Istoriografijoje nuo XVIII a. antrosios pusės Palemonas laikomas fiktyviu Lietuvos metraščių legendinės dalies personažu.

Taip pat žiūrėkite

Palemono dinastija

@@ Eilutė 1: / Eilutė 1: @@
 '''Palemonas''' – legendinis [[Gediminaičiai|Gediminaičių]] ir kitų ankstyvosios [[LDK]] valdovų pirmtakas bei protėvis, kildintas iš [[senovės Roma|senovės Romos]] didikų. Pasak istoriko [[Juozas Tumelis|J. Tumelio]], ''Palemono'' vardą Lietuvos metraščių sudarytojai galėjo perimti iš romėnų istorikų raštų, kuriuose minimas kažkoks [[I a. pr. m. e.]] gyvenęs Palemonas, už paslaugas [[Markas Antonijus|Markui Antonijui]] iš pastarojo gavęs valdyti [[Pontas|Ponto]] sritį Mažojoje Azijoje. Tuo tarpu pretekstą sukurti Palemono legendą minėtų metraščių sudarytojams galėjo suteikti [[Janas Dlugošas]], kuris pirmasis pradėjo formuluoti lietuvių romėniškosios kilmės teoriją, ir J. Dlugošo amžininkas [[Pilypas Kalimachas]], apie 1480 m. savo veikale ''Kardinolo Zbignevo Olesnickio gyvenimas'' iškėlęs lietuvių gališkosios kilmės hipotezę (pasak šios hipotezės, lietuvių tauta esą yra kilusi iš senovės galų, kuriuos į būsimos Lietuvos teritoriją nežinia kuriais laikais atvedė dalies galų vadas '''''Lemonijus''''').
-XV-XVI a. rašiusių lenkų istorikų veikaluose, Lietuvos metraščiuose ir kai kuriuose kt. XV-XVI a. šaltiniuose įvairiais variantais pateikta Palemono legenda, kuri yra lietuvių romėniškosios kilmės teorijos sudėtinė dalis, susiformavo XV a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ir XVI a. I pusėje bei viduryje; XVI a. viduryje lenkų istorikas [[Martynas Kromeris]] Lietuvos metraščių Palemoną pirmasis ėmė tapatinti su [[Pompėjus|Pompėjaus]] bendražygiu Publijumi Libonu.
+Lietuvos metraščiuose, XVI a. rašiusių lenkų istorikų veikaluose ir kai kuriuose kt. XVI-XVIII a. šaltiniuose įvairiais variantais pateikta Palemono legenda, kuri yra lietuvių romėniškosios kilmės teorijos sudėtinė dalis, susiformavo XV a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ir XVI a. I pusėje bei viduryje; XVI a. viduryje lenkų istorikas [[Martynas Kromeris]] Lietuvos metraščių Palemoną pirmasis ėmė tapatinti su [[Pompėjus|Pompėjaus]] bendražygiu Publijumi Libonu.
-Pasak dalies minėtų šaltinių, I a. pr. m. e. Romos Respublikoje vykstant pilietiniam karui, Pompėjaus laivyno vadas Publijus Libonas, kurį vėlesniais laikais Lietuvoje žmonės esą ėmė vadinti „Palemonu“, paliko tėvynę ir išvyko į šiaurę kartu su žmona, vaikais ir 500 Romos patricijų. Apiplaukę Europą, jie išlipo į krantą ties [[Nemuno delta|Nemuno žiotimis]]; toliau tie pabėgėliai esą plaukę Nemunu iki [[Dubysa|Dubysos]], o ties pastarosios žiotimis, ant gražios ąžuolų giria apaugusios [[Palemono kalnas|kalvos]] įkūrę pilį ar šventyklą.
+Pasak dalies minėtų šaltinių, I a. pr. m. e. Romos Respublikoje vykstant pilietiniam karui, Pompėjaus laivyno vadas Publijus Libonas, kurį vėlesniais laikais Lietuvoje žmonės esą ėmė vadinti „Palemonu“, paliko tėvynę ir išvyko į šiaurę kartu su žmona, vaikais bei 500 Romos patricijų. Apiplaukę Europą, jie išlipo į krantą ties [[Nemuno delta|Nemuno žiotimis]]; toliau tie pabėgėliai esą plaukę Nemunu iki [[Dubysa|Dubysos]], o ties pastarosios žiotimis, ant [[Palemono kalnas|gražios ąžuolais apaugusios kalvos]] įkūrę pilį ar šventyklą.
 Pasak Palemono legendos „metraštinės“ versijos, Palemonas buvo Romos imperatoriaus [[Neronas|Nerono]] giminaitis; gelbėdamasis nuo Nerono persekiojimų, jis su šeima ir 500 valdinių pabėgęs iš Italijos ir apsigyvenęs prie Nemuno, Jūros bei Dubysos upių. Iš Palemono vaikaičių esą kilo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir kunigaikščiai [[Alšėniškiai]] bei [[Giedraičiai (giminė)|Giedraičiai]], o iš kartu su Palemonu į Lietuvą neva atvykusių Romos patricijų palikuonių – didikai [[Goštautai]], [[Davainos]] ir [[Manvydai]].