Japonija: Skirtumas tarp puslapio versijų
→Geografija: + vaizdas |
Nėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 362: | Eilutė 362: | ||
{{Azija}} |
{{Azija}} |
||
{{Monarchijos}} |
|||
[[Kategorija:Japonija| ]] |
[[Kategorija:Japonija| ]] |
||
12:37, 26 spalio 2008 versija
| |||||
 Japonija žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | japonų | ||||
| Sostinė | Tokijas, (jap. 東京 tō-kyō) | ||||
| Didžiausias miestas | Tokijas, (jap. 東京 tō-kyō) | ||||
| Valstybės vadovai • Imperatorius • Ministras Pirmininkas • - |
Akihito Jasuo Fukuda - | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
377 835 km2 (60) 0.8% | ||||
| Gyventojų • 2006 liepa (progn.) • Tankis |
127 463 611 (10) 337,35 žm./km2 (16) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2006 (progn.) 4 220,00 mlrd. $ (3) 33 100 $ (14) | ||||
| Valiuta | jena | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas |
UTC+9 netaikomas | ||||
| Nepriklausomybė Konstitucija
|
priešistoriniais laikais 1947 gegužės 3 | ||||
| Interneto kodas | .JP | ||||
| Šalies tel. kodas | 81 | ||||
Japonija (jap. 日本国 = Nippon koku arba Nihon koku, 日 (saulė) 本 (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija.
Japoniją sudaro virš 3000 salų.[1] Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97% visos žemyninės Japonijos teritorijos. Dauguma salų kalnuotos, neretos turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė Fudzijamos kalnas yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, apsupta kelių prefektūrų, yra didžiausias metropolinis miestas pasaulyje, turintis virš 30 mln. gyventojų.
Archeologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad žmonės Japonijos salyne gyveno dar vėlyvajame paleolito laikotarpyje. Pirmąkart apie Japoniją trumpai užsimenama I a. Kinijos istorijos tekstuose.
Pagal 1947 m. išleistą šalies konstituciją, Japonija yra unitarinė konstitucinė monarchija, su imperatoriumi ir išrinktu Japonijos parlamentu Kokkai.
Japonija yra antra pagal nominalųjį BVP ir penkta pagal ginklavimosi biudžetą[2]. Tai taip pat ketvirta didžiausia eksportuotoja ir šešta didžiausia importuotoja pasaulyje, pirmaujanti moderniomis technologijomis ir automobilių detalėmis. Yra JTO, OECD, G8, G4 ir APEC narė.
Pavadinimo etimologija
Lietuviškas pavadinimas Japonija yra eksonimas, ir japonų kalboje nevartojamas. Japoniškai šalis vadinama Nippon (にっぽん) ir Nihon (にほん), abiejuose variantuose naudojami tie patys hieroglifai - 日本. Japonijos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios Saulės šalis“, yra kinų kilmės ir apibūdina Japonijos geografinę padėtį Azijos žemyno atžvilgiu. Žodis Nippon naudojamas oficialiausiais tikslais, įskaitant Japonijos valiutą, pašto ženklus, tuo tarpu Nippon naudojamas labiau kasdieninėje kalboje.
Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija, Japonija buvo žinoma Va' (Wa iš pradžių naudotas ženklas 倭, reiškiantis „neūžauga“, „nykštukas“[3]. Vėliau buvo pakeistas į ženklą 和 – „taika“, „harmonija“) arba Jamato (Yamato, 大和 „Kalnų kelias“), Hi no moto („Saulės kilmė“) pavadinimais.[4]
Istorija
Priešistorė (iki V a.)
Archeologiniai radiniai rodo, kad pirmieji žmonės čia apsigyveno maždaug prieš 30 000 metų.[reikalingas šaltinis] Manoma, kad tai buvo ainu ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Tai – vadinamieji Džiomono žmonės priklausę australoidinei rasei. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, (apie 12 000 metų pr. m. e.) susikūrė Džiomono kultūra. Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai – pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.
Apie 300 m. pr. m. e. prasidėjo dar viena invazija į salyną, greičiausiai vykusi iš Korėjos ir susijusi su Kočiosono valstybės ekspansija. Naujieji atsikėlėliai Japonijoje vadinami Jajojaus žmonėmis ir atsinešė geležies apdirbimo bei žemdirbystės paslaptis – Jajojaus kultūrą. Maišantis vietiniams gyventojams su atsikėlėliais formavosi japonų tautybė.
Šiauriniame Kiūšiū, vėliau ir pietiniame Honšiū išplito savitos geležies amžiaus kultūros, formavosi pirmosios valstybėlės. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valstybių suvienijo magė-žynė Himiko. Honšiū saloje (Asukos regionas) pradeda dominuoti Jamato valstybė, kurioje klesti saulės deivės Amaterasu kultas, ir valdovai imperatoriai savo dinastiją kildina iš jos. Pasak mitologijos, Jamato apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius Džimmu Tenno (Jimmu Tenno). Pirmasis istoriškai įrodytas imperatorius yra Odžinas (Ojin Tenno), valdęs apie 270-310 m. (gali būti, jog 270-300).
Senovė (V a. – 1185 m.)
Rašytinė Japonijos istorija prasideda V-VI a., kai salose pradėjo plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m. Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį.
Nuo 8 a, Naros laikotarpiu plačiai propaguotas budizmas. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodžiki“ (712), „Fudoki“ (713-740) ir „Nihonšioki“ („Nihongi“) (720).
794 m sostinę perkėlus į Heian miestą (dabartinį – Kiotą), prasidėjo Heian laikotarpis. Tuo metu imperatoriai jau buvo beveik nebetekę centrinės valdžios, o viską kontroliavo Fudživarų klanas. Tai – Japonijos „aukso amžius“, kurio metu suklestėjo rafinuota aristokratijos kultūra.
Viduramžiai (1185-1603 m.)
Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosi karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiai šioen. Po ilgų Genpei karų, kurių metu kovojo du įtakingi klanai Minamoto (Gendži) ir Taira (Heike), laimėjo Joritomo Minamoto, kuris tapo pirmuoju Japonijos šiogūnu, 1185 įkūręs savo karinę valdžią Kamakuros mieste. 1274 ir 1281 m. atmušti du Yuan mongolų antpuoliai. Tai – legendos apie kamikadzę („Dieviškasis vėjas“) gimimas.
Nuo 1330 m Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyko nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.
XVI a. salas pasiekė Anglijos, Portugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai, nuo ko prasidėjo intensyvus japoniškosios ir Vakarų kultūrų keitimasis.
Naujieji laikai (1603-1868 m.)
1600 metais šiogūnas Iejasu Tokugava paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio bei kitus šiogūnus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos šiogūnu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę į Edo (dabartinį Tokiją).
Labai greitai Tokugavų klano šiogūnai išvarė iš šalies visus katalikų misionierius, įtardami, kad šie darė didelę įtaką vietiniams didikams ir galėjo organizuoti feodalinius sukilimus. Šalyje galėjo likti tik olandų pirkliai, kurių judėjimo laisvė ir net prekybos apimtys buvo labai ribojamos. Jiems buvo leidžiama atplaukti tik į vieną Japonijos uostą - Nagasakį.
Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas truko du su puse amžiaus.
Meidži periodas (1868-1912 m.)
1853 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui. 1867 m. atsistatydino paskutinysis Tokugavų šiogūnas Tokugava Jošinobu ir simbolinė valdžia buvo perleista jaunam imperatoriui Meidžiui. 1868 m. buvo prasidėjo didžiuliai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pykčiai, kurių metu gan greitai pritaikytos valdžios struktūras, teisinė sistema bei kariuomenė modernesnių vakarų pavyzdžiu. 1875 m. sustiprėjusi imperija sėkmingai prijungė Riūkiū karalystę, nugalėjo Kiniją ir Rusiją (1904-1905), ir 1910 metais jau kontroliavo Taivaną, pusę Sachalino, Korėją.
Naujausi laikai
Antrajame pasauliniame kare Japonija palaikė Vokietiją, taip pat į karą įtraukė JAV, 1941 m. gruodžio 7 d. užpuolusi Perl Harboro uoste dislokuotą JAV laivyną. Nors amerikiečiai 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Nagasakio ir Hirošimos numetė atomines bombas, Japonija kapituliavo tik 1945 m. rugpjūčio 15 d., nesugebėdama sustabdyti pasalūniško bolševikinės TSRS puolimo Azijoje (Mandžiūrija, Kinija, Korėja). TSRS užpuolė Japoniją nepaskelbusi karo. Tuo metu galiojo 1939 m. taikos sutartis tarp Japonijos ir TSRS.
Po karo Japonija buvo okupuota iki 1952 metų, JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, šalies BVP išaugo iki antro didžiausio pasaulyje.
Politinė sistema
Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva – imperatorius (Tenno). Pagal Konstituciją jis yra šalies ir žmonių vienybės simbolis, neturintis aukščiausiosios valdžios. Dabartinis imperatorius - Akihito, po jo seks Naruhito, karūnuotasis Japonijos princas. Didžiausią politinę galią turi Ministras Pirmininkas ir kiti į parlamentą išrinkti nariai, tuo tarpu aukščiausioji valdžia priklauso japonų liaudžiai.[5]
Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (Shugi-in) ir patarėjų rūmai (Sangi-in).
Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko.
Nuo 1955 m. su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto).
Tarptautiniai santykiai ir kariuomenė
Japonija palaiko glaudžius ekonominius ir karinius santykius su savo svarbiausiu sąjungininku - JAV, su kuria sudarytas JAV-Japonijos Saugumo Aljansas[6] Nors į JTO įstojusi 1956 m., Japonija nėra pastovi JTO Saugumo Tarybos narė. Tai viena iš G4 narių - valstybių, kurios siekia nuolatinės narystės JTO Saugumo Taryboje. Japonija taip pat yra įstojusi į G8, APEC, ASEAN+3, dalyvauja East Asia Summit susirinkimuose. Tai taip pat antra didžiausia Oficialios plėtros paramos donorė, 2004 m. paaukojusi 8.86 mlrd. $.[7] Japonija taip pat siuntė nekovines pajėgas į Irako karo zoną, tačiau vėliau jas išvedė.[8]
Japonija yra įsitraukusi į ginčus dėl teritorijų su keliomis kaimyninėmis valstybėmis: su Rusija dėl Pietų Kurilų salų, su Korėjomis dėl Liankūro uolų, ir su Kinijos Liaudies Respublika bei Taivanu dėl Senkaku salų ir IEZ, esančios aplink Okinotorišimą, ribų. Tebevyksta ginčai su Šiaurės Korėja dėl jos grėsmę keliančios branduolinės programos ir Japonijos civilių pagrobimo. Dėl neišspręsto Kurilų salų ginčo, Japonija formaliai tebekariauja, kadangi nėra pasirašyta jokių susitarimų, kurie išspręstų šią problemą.[9]
Japonijos kariuomenė yra apribota Japonijos Konstitucijos devintuoju straipsniu, kuris teigia, kad Japonija atsisako teisės skelbti karą ar naudoti kariuomenę tarptautių ginčų sprendimui[10] anglų k.
. Japonijos kariuomenę sudaro sausumos būtinosios ginties pajėgos (JGSDF), jūrų būtinosios ginties pajėgos (JMSDF) ir oro būtinosios ginties pajėgos (JASDF). Kariuomenės galva - gynybos ministras.
Administracinis suskirstymas
Nors tradiciškai įprasta Japoniją skirstyti į 8 regionus, administratiškai šalis suskirstyta į 47 prefektūras, kurių kiekvieną valdo išrinkti gubernatoriai, įstatymų leidžiamasis organas ir administracijos biurokratija. Prefektūros susiformavo XIX a. pabaigoje vietoj daugiau nei tūkstantį metų egzistavusių kitų administracinių vienetų, – žemių.
Visų prefektūrų sąrašas pagal regioną:
|
|
|
|
|
Pati faktinė Japonijos sostinė Tokijas suskirstytas į 23 seniūnijas (東京区), kiekvieną jų turinčią miesto savivaldą. Šalis taip pat vykdo administracinį pertvarkymą tarpusavyje sujungiant daugelį miestus, miestelius ir kaimus. Šia pertvarka siekiama sumažinti subperefktūrinio lygio administracinių regionų skaičių bei sumažinti administracines išlaidas.[11]
Geografija
Japonija – salų valstybė, išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose - Japonijos jūra, pietuose - Rytų Kinijos, šiaurėje - Ochotsko jūra. Tarp Honshuu (Honšiu) ir Shikoku (Šikoku) salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra.
Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė. Šalį sudaro daugiau nei 6 800 salų, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 km².
Didžiausios Japonijos salos yra keturios. Iš pietų į šiaurę: Kiūšiū (Kyūshū, 九州 – 36 554 km²), Šikoku (Shikoku, 四国 – 1 825 km²), Honšiū (Honshū, 本州, didžiausia sala – 230 448 km²) ir Hokaidas (Hokkaido, 北海道 – 78 073 km²).
Apie 70%-80% visos Japonijos teritorijos užima miškingos, kalnuotos [12][13] ir žemdirbystei, pramonei netinkami plotai. Tai lėmė neįprastai didelį gyventojų tankį urbanizuotose vietovėse, daugiausia įsikūrusiose prie krantų. Japonija yra viena tankiausiai apgyvendintų šalių.[14]
Japonijos salynas įsikūręs labai tektoniškai aktyvioje zonoje, vadinamoje Ugnies žiedu, kur susiduria 3 tektoninės platformos. Dėl to Japoniją dažnai krečia nestiprūs požeminiai smūgiai, nereti čia ir ugnikalnių išsiveržimai. Destruktyvūs žemės drebėjimai, dažnai sukeliantys cunamius ištinka Japoniją keliskart metuose..[15] Pastarieji stipriausi drebėjimai šalį ištiko 1995 ir 2004 m. Šalyje gausu karštųjų versmių, kurios išnaudojamos turizme kaip pramoga.[16]
Didžiajai daliai Japonijos būdingas vidutinių platumų klimatas, kuris, dėl Japonijos didelio ištęstumo iš šiaurės į pietus, įvairiose Japonijos dalyse žymiai skiriasi. Pagal Japonijos geografinius bruožus galima išskirti 6 pagrindines klimato zonas:
- Hokaido. Šiauriausiajai Japonijos sričiai būdingos ilgos, šaltos žiemos ir trumpos pakankamai vėsios vasaros. Dideliu kritulių kiekiu teritorija nepasižymi, tačiau žiemą čia dažnai pasitaiko snieho klodų.
- Japonijos jūros. Vakariniame Honšiū krante šiaurės vakarų vėjas žiemos metu atneša daug sniego. Vasaros čia kiek vėsesnės nei Ramiojo vandenyno zonoje, tačiau neįprastų karščių pasitaiko dažnai dėl vyraujančio vėjo feno.
- Centrinės aukštumos. Būdingas tipinis žemyninis klimatas - didelė metinė ir paros temperatūrų amplitudė, mažai kritulių.
- Japonijos vidinės jūros. Čiūgoku ir Šikoku esantys kalnai apsaugo zoną nuo sezoninių vėjų, todėl šiai zonai būdingas švelnus klimatas.
- Ramiojo vandenyno. Rytų krantui būdingos šaltokos žiemos su nedaug sniego ir drėgnos bei karštos vasaros dėl pietrytinio sezoninio vėjo.
- Riūkiū salų. Riūkiū saloms būdingas subtropinis klimatas - karštos vasaros, šiltos žiemos, labai daug kritulių, ypač lietingojo sezono metu. Čia dažnai kyla taifūnų.
Aukščiausia temperatūra Japonijoje, 40,9°C, užfiksuota 2007 m. rugpjūčio 16 d. Gifu prefektūroje.[17]. Tą pačią dieną tokia pati temperatūra užfiksuota ir Saitamos prefektūroje.
Lietingasis sezonas prasideda gegužės pradžioje Okinavoje. Didžiojoje Honšiū dalyje jis prasideda prieš birželio vidurį ir tęsiasi apie 6 savaites. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje kylantis uraganai neretai atneša liūtis. Šiaurinėje Hokaido saloje lietingasis sezonas prasideda tik liepos gale.
Japonijoje yra 9 miškų ekoregionai, išsidėstę skirtingose geografinėse platumose - nuo subtropinių drėgnųjų plačialapių miškų Riūkiū ir Bonino salose iki vidutinių spygliuočių miškų šiaurėje.
Aplinka
Japonijos aplinkos istorija ir dabartinė politika atspindi menką balansą tarp ekonominės raidos ir aplinkos apsaugos. Sparčiu Japonijos ekonomikos augimo metu po antrojo pasaulinio karo vyriausybė ir pramoninės korporacijos nuvertino aplinkos problemas. To pasekoje XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose užterštumo lygis pasiekė kritinę ribą. Didėjant susirūpinimui dėl šios problemos, 1970 m. buvo priimta daug įstatymų aplinkai tausoti[18], o 1971 m. įkurta Aplinkos ministerija. 1973 metų naftos krizė taip pat paskatino produktyviai naudoti energiją dėl labai negausių gamtinių išteklių Japonijoje.[19] Dabar Japonija daug dėmesio skiria tokioms problemoms, kaip oro užterštumas mieste (NOx, kenksmingos medžiagos išmetamosiose dujose, toksinai), atliekų tvarkymas, vandens eutrofikacija, aplinkos išsaugojimas, klimato kaita, cheminių medžiagų perdirbimas ir tarptautinis bendradarbiavimas dėl aplinkos išsaugojimo.
Šiomis dienomis Japonija yra viena lyderių naujų aplinkai nekenksmingų technologijų gamyboje. Honda ir Toyota gaminami hibridinius variklius turintys automobiliai yra laikomi pačiais ekonomiškiausiais kuro ir išmetamųjų dujų atžvilgiu.[20] Taip yra dėl pažangios hibridinų sistemų technologijos.
Japonija taip pat rimtai svarsto klimato kaitos ir visuotinio atšilimo problemas. Kaip viena Kioto protokolo signatarių ir 1997 m. jį įsteigusios konferencijos šeimininkė, valstybė siekia sumažinti anglies dioksido išmetimo kiekį ir imtis kitokių priemonių klimato kaitos pažabojimui. Buvusio ministro pirmininko Junichiro Koizumi pristatyta Cool Biz kampanija siekė sumažinti energijos naudojimą sumažinant oro kondicionierių naudojimą vyriausybės ofisuose.
Japonija yra 30 pagal Aplinkos Ekologinės Pusiausvyros Indeksą.[21]
Ekonomika
Japonija yra antra didžiausių ekonominių jėgų pasaulyje[22] po JAV bei trečia po Kinijos ir JAV pagal pirkimo jėgos paritetą.[23]
Vyriausybės pagalba, darbo drausmė, aukštų technologijų įvaldymas ir palyginti mažos išlaidos ginklavimuisi leido Japonijai tapti viena stipriausių pasaulio ekonominių jėgų.
Japonijoje labai gerai išvystyti tokie verslai kaip bankininkystė, draudimas, nekilnojamas turtas, mažmeninė prekyba, transportas, telekomunikacijos. Itin stipri Japonijos pramonės galia - čia įsikūrusios didžiausios ir pažangiausios automašinų, elektronikos prietaisų, plieno, spalvotų metalų, laivų, cheminių medžiagų, tekstilės bei apdoroto maisto įmonės.[24]
Japonijoje įsikūrusios didžiosios kompanijos, tai Toyota Motor, NTT DoCoMo, Canon, Honda, Takeda, Sony, Japonijos Plienas, Tepco, Mitsubishi Estate ir Seven & I Holding. Tokijo birža su 549,7 mlrd. jenų rinkos kapitalizacija yra antra didžiausių rinkų pasaulyje po Niujorko biržos.[25]
Japonijos transportas gerai išvystytas. 2004 m. visų išasfaltuotų kelių bendras ilgis buvo 1 177 278 km, visų geležinkelių - 23 577 km.
Japonijos pagrindiniai eksporto partneriai yra JAV (22,8%), Europos Sąjunga (14,5%), Kinijos Liaudies Respublika (14,3%), Pietų Korėja (7,8%), Taivanas (6,8%) ir Honkongas (5,6%) (2006 m. duomenimis). Iš Japonijos daugiausiai eksportuojama transporto įranga, motorinės transporto priemonės,elektronika, elektriniai mechanizmai ir cheminės medžiagos.[26] Dėl labai ribotų natūraliųjų išteklių pačioje Japonijoje, šalis yra labai priklausoma nuo žaliavų importo iš kitų šalių. Japonijos pagrindiniai importo partneriai yra Kinijos Liaudies Respublika (20,5%), JAV (12%), Europos Sąjunga (10,3%), Saudo Arabija (6,4%), JAE (5,5)%, Australija (4,8)%, Pietų Korėja (4,7%) ir Indonezija (4,2%) (2006 m. duomenimis). Į šalį daugiausiai importuojama mašinų detalės ir įranga, kuras, maisto produktai (ypatingai jautiena), cheminės medžiagos, tekstilė ir įvairios žaliavos pramonei. Apskritai Japonijos didžiausios prekybos partnerės yra Kinija ir JAV.[27]
Mokslas ir technologijos
Japonija yra viena lyderiaujančių valstybių pagal mokslinius tyrimus, ypač technologijos, mechanizmų ir biomedicinos srityse. Mokslinei tiriamajai veiklai, kurioje dirba 700 000 mokslininkų, skiriama 130 mlrd. US$ biudžetas, trečias iš didžiausių pasaulyje.[28] Dabar žymiausias indėlis į technologijas pastebimas elektronikos, automobilių, mašinerijos, pramoninės robotikos, optikos, chemijos ie puslaidininkių srityse. Japonija visame pasaulyje pirmauja robotų gamyba ir panaudojimu, valdydama daugiau kaip pusę viso pasaulio pramoninių robotų, naudojamų gamyboje.[29] Čia taip pat gaminami garsieji QRIO, ASIMO ir AIBO modeliai. Japonija pasaulyje taip pat pirmauja automobilių gamyboje[reikalingas šaltinis], čia įsikūrę net 6 iš 15 didžiausių pasaulyje automobilių gamintojų ir kol kas 7 iš 20 pasaulyje didžiausių puslaidininkių gamintojų.
Japonija taip pat turi planų kosmoso tyrimų srityje, įskaitant 2030 m. žadama bazės Mėnulyje pastatymą.[30]
Demografija
Japonijoje gyvena apie 127,3 mln. gyventojų. Japonijos visuomenė yra gana lingvistiškai ir kultūriškai homogeniška, su nedideliu užsieniečių skaičiumi šalyje.
Etninė sudėtis: apie 99,2% japonai, 0,6% korėjiečiai, 0,1% kinai, 0,1% ainai (ainu) ir kiti. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8% japonų yra gryno japoniško tipo.
Miestuose gyvena daugiau nei 82% gyventojų, virš 26% – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra įsikūrę beveik visi didžiausi miestai.
Statistikos duomenimis, 95% gyventojų išpažįsta šintoizmą ir budizmą, 0,8% — krikščionybę, 4% — kitas religijas.
Apie 99% visų šalies gyventojų japonų kalba yra gimtoji.[31] Tai agliutinacinė kalba, kurioje ypatingai skiriasi formali ir neformali kalba. Pagal Japonų kalbos žodyną Shinsen-kokugojiten, kiniškos kilmės žodžiai sudaro 49,1% visų žodžių žodyne, vietiniai žodžiai sudaro 33,8% ir kiti pasiskolintieji žodžiai - 8.8%.[32] Kaip rašto sistema vartojami kandži (kiniški hieroglifai) ir kana (skiemeninė abėcėlė, sukurta reminatis kiniškais hieroglifais), naudojami arabiški skaitmenys. Riūkiū kalbos, taip pat priklausančios japonų kalbų šeimai yra naudojamos Okinavoje, tačiau dabar šiomis kalbomis šnekančių tėra apie 900 000. Ainu kalba yra mirštanti, ją kaip gimtąją kalbą temoka keli senyvo amžiaus hokaidiečiai.
Didžiausi miestai
| Miestas | Prefektūra | Gyventojų skaičius[33] | |
|---|---|---|---|
| 1 | Tokijas | Tokijas | 8 535 792 |
| 2 | Jokohama | Kanagava | 3 602 758 |
| 3 | Osaka | Osaka | 2 635 420 |
| 4 | Nagoja | Aičis | 2 223 148 |
| 5 | Saporas | Hokaidas | 1 888 953 |
| 6 | Kobė | Hiogas | 1 528 687 |
| 7 | Kiotas | Kiotas | 1 472 511 |
| 8 | Fukuoka | Fukuoka | 1 414 417 |
| 9 | Kavasakis | Kanagava | 1 342 262 |
| 10 | Saitama | Saitama | 1 182 744 |
Švietimas ir sveikata
Pradinės, vidurinės mokyklos ir universitetai Japonijai, kaip Meidži restauracijos rezultatas, buvo pristatyti 1872 m.[34] Nuo 1947 m. privalomąjį Japonijos švietimą sudaro 9 klasės (shōgaku ir chūgaku). Beveik visi vaikai po to tęsia dar 3 metus trunkančius mokslus aukštesniojoje mokykloje (kōkō) ir, pasak švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijos ministerijos, apie 75,9% baigusiųjų mokyklą tęsia studijas universitetuose, kolegijose, profesinėse mokyklose ar kitose povidurinio lavinimo įstaigose.[35] Prestižiškiausiais Japonijos universitetais laikomi Tokijo universitetas ir Kioto universitetas.[36] OECD atlikto penkiolikmečių erudicijos tyrimų duomenimis Japonija buvo šešta pasaulyje.[37]
Japonijoje sveikatos apsaugos paslaugomis rūpinasi valstybinė ir vietinė valdžia. Mokestis už asmenines medicinines pasalugas yra pateiktas universalinės sveikatos apsaugos draudimo sistemos, suteikiančios atitinkamą patekimo lygybę. Pacientams laisva valia leidžiama rinktis medikus ir paslaugas.
Kultūra
Japonijos kultūra formavosi gana izoliuotoje teritorijoje, neišvengiamai patyrusi ir daug įtakos iš užsienio: į japoniškąjį substratą buvo introdukuojami korėjietiški, kiniški, vėliau vakarietiški elementai, ilgainiui suformavę savitą darinį.
Tradiciniai Japonijos menai - amatai (ikebana, origami, ukiyo-e, lėlės, keramika), vaidinimai (bunraku, šokis, kabuki, rakugo), tradicijos (žaidimai, arbatos gėrimo ceremonija, Budo, architektūra, sodai, kardai) ir virtuvė. Susijungus tradicinei medžio graviūrai ir Vakarų menui, atsirado manga, japoniški komiksai, vis populiarėjantys ir Lietuvoje[38] Mangos piešimo technika sukurtas animacinis filmas vadinamas anime. Japonijoje pagamintos žaidimų konsolės populiarios jau nuo devintojo dešimtmečio.ref>Leonard Herman, Jer Horwitz, Steve Kent, and Skyler Miller. „The History of Video Games“. Gamespot. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.{{cite web}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)</ref>
Pagrindinė Japonijos religija – šintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.
Sportas
Tradiciškai sumo yra laikomas nacionaline Japonijos sporto šaka. Kovos menai, tokie kaip dziudo, karate ir kendo, taip pat pat yra labai paplitę šalyje. Po Meidži restauracijos, į Japonija suplūdo daug vakarietiškų sporto šakų, įsiskverbusių į Japonijos švietimo sistemą.[39]
Profesionalaus beisbolo lyga Japonijoje įkurta 1936 m. [40] Dabar beisbolas yra populiariausias komandinis sporto žadimas šalyje. Vienas geriausių Japonijos beisbolininkų yra triskart Japonijos Vertingiausiu Žaidėju tapęs Ichiro Suzuki, dabar žaidžiantis Šiaurės Amerikos pagrindinėje beisbolo lygoje.
1992 m. įkūrus Japonijos profesionalų futbolo lygą, futbolas taip pat išplito šalyje.[41] Japonijoje nuo 1981 iki 2004 m. vyko Tarpžemyninė taurė, o 2002 m. - XVII pasaulio futbolo čempionatas (kartu su Pietų Korėja).[42] Japonijos futbolo komandos yra vienos stipriausių Azijoje, triskart laimėjusios AFC Azijos taurę.
Golfas tampa vis populiaresnis šalyje[43], taip pat kaip ir automobilių sportas.
Kita informacija
Išnašos
- ↑ „Nihon Rettō“. Daijirin / Yahoo Japan dictionary. Nuoroda tikrinta 2007-05-07.
- ↑ Žr.
- ↑ [1]
- ↑ Teach Yourself Japanese Message Board
- ↑ „Japonijos Konstitucija“. House of Councillors of the National Diet of Japan. 1946-11-03. Nuoroda tikrinta 2008-04-26.
- ↑ Michael Green. „Japan Is Back: Why Tokyo's New Assertiveness Is Good for Washington“. Real Clear Politics. Nuoroda tikrinta 2007-03-28.
- ↑ Table: Net Official Development Assistance In 2004 (PDF).PDF (32.9 KiB)
- ↑ „Tokyo says it will bring troops home from Iraq“. International Herald Tribune. 2006 m. birželio 20 d. Nuoroda tikrinta 2008-03-12.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ The World Factbook apie Rusiją
- ↑ Japonijos Konstitucija
- ↑ Mabuchi, Masaru (May 2001). „Municipal Amalgamation in Japan (PDF)“ (PDF). World Bank. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
- ↑ „"Japan"“. Microsoft® Encarta® Online Encyclopedia. 2006. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
- ↑ „Japan Information—Page 1“. WorldInfoZone.com. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
- ↑ „World Population Prospects“. UN Department of Economic and Social Affairs. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
- ↑ „Tectonics and Volcanoes of Japan“. Oregono valstijos universitetas. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
- ↑ „Attractions: Hot Springs“. JNTO. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
- ↑ „Gifu Prefecture sees highest temperature ever recorded in Japan - 40.9“. Japan News Review Society. 2007-08-16. Nuoroda tikrinta 2007-08-16.
- ↑ 日本の大気汚染の歴史, Aplikos Atkūrimo ir Gamtosaugos Agentūra
- ↑ Japonijos tarptautinė kooperacija dėl produktyvaus energijos naudojimo Azijos regione., Takeshi Sekiyama, Energijos Saugojimo Centras, 2008
- ↑ Automaker Rankings 2007: The Environmental Performance of Car Companies, Union of Concerned Scientists, 10/15/07.
- ↑ 2005 Aplinkos Ekologinės Pusiausvyros Indeksas, Jeilo aplinkosaugos įstatymų ir politikos centras, Jeilo universitetas ir Center for International Earth Science Information Network, Kolumbijos universitetas, 2005.
- ↑ „Pasaulio ekonomikos perspektyvos duomenų bazė; šalių palyginimai“. IMF. 2006-09-01. Nuoroda tikrinta 2007-03-14.
- ↑ „NationMaster; Economy Statistics“. NationMaster. Nuoroda tikrinta 2007-03-26.
- ↑ Japonijos ekonomika
- ↑ Rinkos duomenys. Niujorko birža (2006-01-31). Tikrinta 2008-07-25.
- ↑ „Pasaulio faktų knyga; Japonijos ekonomika“. CIA. 2006-12-19. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
- ↑ Blustein, Paul. "China Passes U.S. In Trade With Japan: 2004 Figures Show Asian Giant's Muscle". The Washington Post (2005-01-27). Tikrinta 2008-07-25.
- ↑ McDonald, Joe. "Kinija skiria 136 mlrd. $ mokslinei ir tiriamajai veiklai." BusinessWeek (2006-12-04).
- ↑ Sprogimas robotikos investicijose tęsiasi—900 000 pramoninių robotų (2003 m. duomenimis).
- ↑ „Japonija planuoja pastatyti bazę Mėnulyje [[2030]] m.“. MoonDaily. 2006-08-03. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
{{cite web}}: URL–vikinuorodos konfliktas (pagalba) - ↑ „Pasaulio faktų knyga; Japonija-Žmonės“. CIA. 2008 m. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ Shinsen-kokugojiten (新選国語辞典), Kyōsuke Kindaichi, Shogakukan, 2001, ISBN 4095014075
- ↑ „Japan—City Population“. citypopulation.de. Nuoroda tikrinta 2007-02-01.
- ↑ Lucien Ellington (2003-12-01). „Anapus retorikos: Esminiai klausimai apie Japonijos švietimą“. Foreign Policy Research Institute. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
- ↑ „School Education“ (PDF). ŠKSMT ministerija. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
- ↑ „The Times Higher Education Supplement World University Rankings“ (PDF). TSL Education Ltd. 2005-10-28. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ OECD’s PISA survey shows some countries making significant gains in learning outcomes, OECD, 04/12/2007. [2]
- ↑ Pasaulį užkariavę Rytų komiksai - pagaliau lietuviškai! (obuolys.lt)
- ↑ „Culture and Daily Life“. Japonijos ambasada Jungtinėje Karalystėje. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
- ↑ Nagata, Yoichi and Holway, John B. (1995). „Japanese Baseball“. In Pete Palmer (red.). Total Baseball (fourth edition leid.). Niujorkas: Viking Press. p. 547.
{{cite book}}:|edition=turi papildomą tekstą (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - ↑ „Soccer as a Popular Sport: Putting Down Roots in Japan“ (PDF). The Japan Forum. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
- ↑ XVII pasaulio futbolo čempionatas vyko Japonijoje ir Pietų Korėjoje
- ↑ Fred Varcoe. „Japanese Golf Gets Friendly“. Metropolis. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
Nuorodos
- Oficialios
- Kantei.go.jp—Oficiali ministro pirmininko ir Kabineto svetainė
- Kunaicho.go.jp—Oficiali Japonijos Imperatoriškosios šeimos svetainė.
- Užsienio reikalų ministerija—Detalūs dokumentai apie Japonijos užsienio politiką, švietimo programas, kultūrą ir gyvenimą.
- Shugi-in.go.jp—Oficiali Atstovų rūmų svetainė
- Japonijos parlamento biblioteka (anglų k.)
- Žiniasklaida
- NHK Online (japonų k.)
- Kyodo Naujienos (japonų k.)
- Yomiuri Shimbun (japonų ir anglų k.)
- Asahi Shimbun (anglų k.)
- The Japan Times (japonų k.)
- Turizmas
- Kita
- CIA Pasaulio faktų knyga—Japonija (anglų k.)
- Encyclopaedia Britannica apie Japoniją
- Hanami Web – Inside Japan
- Japan information network
- Wikimedia Atlas of Japan
| ||||||||
| |||||||||||||
.svg)
Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA