Palemonas (legendinis asmuo)

Palemonas – legendinis Gediminaičių ir kitų ankstyvosios LDK valdovų pirmtakas bei protėvis, kildintas iš senovės Romos didikų. Pasak istoriko J. Tumelio, Palemono vardą Lietuvos metraščių sudarytojai galėjo perimti iš romėnų istorikų raštų, kuriuose minimas kažkoks I a. pr. m. e. gyvenęs Palemonas, už paslaugas Markui Antonijui iš pastarojo gavęs valdyti Ponto sritį Mažojoje Azijoje.

Lietuvos metraščiuose ir kai kuriuose kituose XV-XVI a. šaltiniuose įvairiais variantais pateikta Palemono legenda, kuri yra lietuvių romėniškosios kilmės teorijos sudėtinė dalis, susiformavo XV a. antrojoje pusėje ir XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais. Pasak dalies minėtų šaltinių, I a. pr. m. e. Romos Respublikoje vykstant pilietiniam karui, Pompėjaus laivyno vadas Publijus Libonas, kurį vėlesniais laikais Lietuvoje žmonės esą ėmė vadinti „Palemonu“, paliko tėvynę ir išvyko į šiaurę kartu su žmona, vaikais ir 500 Romos patricijų. Apiplaukę Europą, jie išlipo į krantą ties Nemuno žiotimis; toliau tie pabėgėliai esą plaukę Nemunu iki Dubysos, o pastarosios pakrantėje įkūrę pilį (žr. Palemono kalnas).

Pasak kitos Palemono legendos metraštinės versijos, Palemonas buvo Romos imperatoriaus Nerono giminaitis; gelbėdamasis nuo Nerono persekiojimų, jis su šeima ir 500 valdinių pabėgęs iš Italijos ir apsigyvenęs prie Nemuno, Jūros bei Dubysos upių. Iš Palemono vaikaičių esą kilo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir kunigaikščiai Alšėniškiai bei Giedraičiai, o iš kartu su Palemonu į Lietuvą neva atvykusių Romos patricijų palikuonių – didikai Goštautai, Davainos ir Manvydai.

Istoriografijoje nuo XVIII a. antrosios pusės Palemonas laikomas fiktyviu Lietuvos metraščių legendinės dalies personažu.

Taip pat žiūrėkite

• Palemono dinastija