Lietuvių liaudies muzika

Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas! Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Lietuvių liaudies muzika skirstoma dainas, instrumentinę muziką, šokius ir žaidimus. Didelė dalis lietuvių liaudies muzikos yra labai archajiška, apeiginės paskirties, tiek senosios ikikrikščioniškos tradicijos, tiek krikščioniškos. Bendrame Europos etnomuzikologijos kontekste lietuvių etninė muzika priskiriama šiaurės Europos arealui, kurio ribos artimos neolito epochos virvelinės keramikos kultūrai. Šio arealo rytinėje dalyje išryškėja styginių (kanklių) ir pučiamųjų kultūrų bruožai ir melodika, Lietuva yra jų sandūroje, dėl to etninė muzika ypatinga savo įvairumu.

Lietuvių liaudies dainos ir žaidimai

Lietuvių liaudies dainų stiliai

Lietuvių liaudies dainoms būdingi 3 stiliai susiklostę skirtinguose etnografiniuose regionuose: vienbalsumas (monofonija), homofoninis daugiabalsumas, heterofonija (mišrus vienbalsio ir daugiabalsio dainavimo tipas) ir polifonija.

Vienbalsumas būdingas pietų (dzūkams), šiaurės rytų aukštaičiams ir vakarų aukštaičiams, pastarieji aprėpia Lietuvos užnemunę ir Mažąją Lietuvą su [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos Kraštu), pastarųjų gyvojoje tradicijoje jau išnykusios, arba baigia išnykti.

Daugiabalsumas būdingiausias Žemaitijai kur yra ypač archajiškas, taip pat jis daugiau ar mažiau paplitęs po visą Lietuvą.

Heterofonija būdingiausia rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje.

Polifonijai priskiriamos sutartinės, kurios gyvojoje tradicijoje išnyko XX-ojo a. viduryje, tačiau labai populiariai atliekamos folkloro ansambliuose.

Šis puslapis yra užrakintas nuo redagavimo tol, kol iškilę nesutarimai bus išspręsti diskusijose. Užrakinimas dar nereiškia dabartinės versijos pripažinimo.

Lietuvių liaudies dainų žanrai

Lietuvių liaudies dainų žanrai skirstomi pagal paskirtį, didžioji jų dalis yra apeiginė:

Sutartinės

Sutartinės yra archajiškas aukštaičių dainavo stilius, taip pat priskiriamas atskiram dainų - giesmių žanrui, nes praktiškai visų sutartinių paskirtis apeiginė. Sutartinės atliekamos pagal kanoną, dėl to giedotojos sutartinai įstoja. Dar sutartinės vadintos saugėmis, nes jų atlikimas yra stiprus ir grubokas, tačiau šis terminas baigiamas užmiršti. Dauguma sutartinių atliekamos su šokio judesiais. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų - trijų balsų polifonijos pavyzdžiai. Joms būdingi 3 pagrindiniai senovinės polifonijos principai: heterofonija, paralelizmas, kanonas ir imitacija. Seniausių užuominų apie sutartines randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tačiau pačios sutartinės surinktos XIX - XX a. Sutartinės iš kitų stilių išsiskiria aiškia sinkopuota ritmika.

Pagal atlikimo specifiką sutartinės skirstomos į dvejines, trejines ir keturines.

Kaip atskiram stiliui sutartinėms būdingi visi žanrai: karo, vestuvių, kalendorinio ciklo ir kiti...

Sutartinės, kaip senojo tikėjimo apeiginės giesmės pradėjo nykti su krikščionybės priėmimu, ypatingai XIX-XX ais amžiais.

Lietuviškos sutartinės yra labai specifinės, tačiau savo specifika artimų kūrinių aptinkama Ukrainoje, Rusijoje finougrų (mordvių) gyvenamuose kraštuose, Balkanuose, kai kuriose negridų juodosios rasės tautose.

Raudos

Yra veikiausiai pats seniausias žanras, susijęs su laidojimo ir vestuvių apeigomis.

Raudos skirstomos į raudas (laidotuvių) ir verkavimus (vestuvių)

Raudos atliekamos subtiliai imituojant verkimą, profesionalūs raudotojai buvo kviečiami į laidotuves ir vestuves atlikti subtiliems raudojimams, jie sugebėdavę pravirkdyti minias žmonių.

Raudotojų vis dar yra pietų ir rytų Lietuvoje.

Vestuvių dainos

Šis žanras patenka į rašytinius šaltinius jau XVI - XVII a., susijęs su vestuvių apeigomis ir papročiais, didžioji dalis šių dainų surinkta XIX a. Vestuvių dainos skirstomos į lyrines, satyrines, gėrimo, puotavimo, dialogines, verkavimus, žaidimus, šokius ir maršus. Pačios gražiausios yra lyrinės dainos, jose apdainuojami nuotakos gyvenimo virsmai.

Karinės - istorinės dainos

Šis dainų tipas glaudžiai susijęs su liaudies epu. Istoriniai XIII - XVI a, šaltiniai mini dainas skirtas šlovinti karžygiams ir karo žygiams. Kai kurios išlikusios dainos mena XVII a. kovas su švedais, žygius į Rygą ir Salaspilį, kovas su totoriais. Mažojoje Lietuvoje apdainuojamas Napoleonmetis. Esama pavienių dainų, menančių gilius viduramžius, pvz. „Ko tujei kunigėli, Sudaičio“.

Kalendorinių apeigų dainos

Šias dainas galima klasifikuoti į tipus pagal kalendorinį ciklą:

• Žiemos švenčių ir apeigų (Advento, Kalėdų, Naujųjų metų, Užgavėnių...)
• Pavasario - vasaros (Velykų supuoklinės, lalavimai, Jurginių, Joninių-Kupolių, Petrinių, Sekminių...)

Šios dainos yra susiję su senojo tikėjimo apeigomis, jose atsispindi įvairūs senieji animistiniai tikėjimai, mitologija, žemdirbystės ir mirusiųjų kultai

Šių dainų - giesmių paskirtis buvo melsti ir užtikrinti sėkmę, gerą derlių ir orą, sveikatą, dėkoti dievams už gerus metus ir tt...

Daugiausia šio žanro dainų - giesmių išliko Aukštaitijoje, nors paskutiniai apkrikštyti buvo žemaičiai. Taip yra dėl to, jog Žemaitijoje aktyviau veikė krikščioniškosios organizacijos siekusios užtikrinti krikščionybės plėtrą, taigi Žemaitiškas kalendorinių apeigų dainas išstūmė naujesnės kunigų sukurtos giesmės parenkant gražiausias liaudies melodijas ir pritaikant eiliuotus testamentų tekstus. Taip naujojo tikėjimo apeigų giesmės sparčiai paplito liaudyje išstumdamos senąsias. Žemaičių kalendorinių apeigų dainos daugiausia perėjo į kitus žanrus degraduodamos, ir jų liko keli vienetai. Ryškiausias kalendorinių dainų tipas žemaitijoje - Užgavėnių, tačiau šiose dainose mitologinis turinys ypač subanalintas, arba patyręs ryškų krikščionybės poveikį.

Darbo dainos

Darbo dainos priskiriamos prie archajiškiausių folkloro formų. Jų paskirtis palengvinti darbo monotoniją darbą paverčiant maloniu meditavimu. Šiandien šis žanras gyvojoje tradicijoje smarkiai apnykęs dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Kai kurios darbo dainos turi apeiginių dainų bruožų, susijusios su senaisiais tikėjimais. Daugiausia jose atsispindi kaimo gyvenimo realijos.

Klasifikacija:

• Piemenavimo dainos: piemenėlių dainos, naktigonės piemenų dainos, verkavimai, raliavimai, šūksniai, įvairių gamtos garsų pamėgdžiojimai, galvijų ganymo, arkliaganių
• Artojų dainos
• Šienapjūtės dainos
• Rugiapjūtės dainos
• Avižų, grikių, rugių kanapių derliaus nuėmimo dainos.
• Girnų dainos
• Verpimo ir audimo dainos
• Skalbimo
• Žvejybos
• Medžioklės
• Uogavimo

Šios dainos ypatingos tuo, jog jose tam tikri gyvybiškai svarbūs darbai įgyja subtilias simbolines reikšmes, susijusios su senojo tikėjimo realijomis, jose praktiškai apdainuojama visa žmogaus egzistencija, pavyzdžiui žemaitiškoje šienapjūtės dainoje "Pjovė lankoj šieną" dobilo likimas nusako visus žmogaus gyvenimo virsmus.

Baladės

Baladės yra plačiausias dainų žanras, susijusios su kitais žanrais, pavyzdžiui kalendorinių apeigų ir darbo. Baladžių melodika yra labiausiai ištobulinta. Visais laikais baladės buvo populiarus žanras, dėl to dalis jų yra ypač archajiškos, susijusios su senuoju tikėjimu, dalis mena palyginti ne senus laikus.

Baladės klasifikuojamos į šeimos ir karo balades.

Giesmės

Šis žanras yra religinės paskirties, palyginus su kitais labai jaunas. Dauguma giesmių atsirado krikščioniškus tekstus derinant su liaudies melodijomis, ėmė formuotis XVI-XVII a. pradedant krikščionėti valstiečių sluoksniui. Dalis giesmių yra sinkretinio pobūdžio, turi senojo tikėjimo elementų.

Žaidimai ir šokiai

Žaidimų ir šokių vokalinis atlikimas iš esmės priklauso kitiems žanrams, daugiausia apeiginiams: kalendorinių apeigų, vestuvių ir kt... Esminis skirtumas tarp jų, jog žaidimai seniau buvę išskirtinai apeiginės paskirties, susiję su senuoju tikėjimu, vėliau tapo vaikų mėgstamu žanru prarasdami savo pirminę prasmę ir paskirtį. Šokiai dažnai vėlesnės kilmės, dažniausiai skirti pasilinksminimui, dažnai įtraukiami į apeigas, pakeisdami žaidimus. Šokiai patyrė didelę kaimyninių kraštų įtaką, taip pat perėmė daug žaidimų elementų.

Lietuvių liaudies instrumentinė muzika ir šokiai

Lietuvoje nuo seno dominavo dvi muzikinės kultūros: stygininių (vakaruose) ir pučiamųjų (rytuose). Greičiausiai ši instrumentikos specifika nulėmė ir vokalo ypatybių formavimąsi. Vėlesniais laikais šie arealai niveliavosi, iš kitų kraštų atėjo naujų instrumentų.

Lietuvių liaudies instrumentai:

• Idiofonai: dzingulis, kleketas, terkšlė, tabalai, skrabalai
• Mušamieji: bugnai
• Styginiai: kanklės, puslinė
• Pučiamieji: skudučiai, vilioklis, švilpukas, molinukas, lamzdelis, švilpa, tošelė, ubikas, birbynė, medžioklės ragas, jaučio ragas, ožragis, žieves trimitas, kerdžiaus trimitas, ragai ir daudytės, dūdmaišis arba Labanoro dūda.
• Kiti: dambrelis, cimbolai

Esama vėlyvesnių laikų instrumentų, klasifikuotinų panašiai, tačiau paplitusių didelėje Europos dalyje, nepriskirtinų prie etninės muzikos, tačiau puikiai adaptuotų etninėje kultūroje: bosas, smuikas, armonika, akordeonas, lyra, mandolina, gitara, klarnetas, balalaika ir tt...

Ansambliai

Svarbiausi lietuvių populiarūs liaudies muzikos ansambliai yra „Skriaudžių kanklės“, įkurtas 1906 m., ir „Lietuva“. Šių ansamblių stilius pagrįstas tradicine muzika, bet labiau modernizuotas.

XX a. pradžioje taip pat buvo tradicinių muzikinių žaidimų, pavyzdžiui, Kupiškėnų vestuvės. Kai kurie iš žinomiausių šiuolaikinių kaimo ansamblių: Marcinkonys (Varėnos raj.), Žiūrai (Varėnos raj.), Kalviai-Lieponys (Trakų raj.), Luokė (Telšių raj.), Linkava (Linkuva, Pakruojo raj.), Šeduviai (Šeduva, Radviliškio raj.) ir kt.

Folkloro grupės "Kūlgrinda" pasirodymas Vilniuje

Lietuviško folkloro grupė "Vaiguva"

Šokėjai tautiniais drabužiais

Šventės, festivaliai

1924 m. įvyko pirmoji Dainų šventė, dainos festivalis, kuris buvo valstybės remiamas siekiant išlaikyti tradicijas. Dainų šventės buvo rengiamos kas penkerius metus. Lietuva yra daugelio liaudies muzikos festivalių tėvynė.

Kiti pagrindiniai festivaliai - tai „Skamba skamba kankliai“ ir „Atataria trimitai“, abu rengiami kasmet. Istoriškai svarbi yra „Skruzdė marių krantelio“, surengta 1980 m.

„Baltica“- tarptautinis folkloro festivalis, kuris yra rengiamas kasmet vienoje iš Baltijos valstybių.

Taip pat žiūrėkite

• Liaudies daina
• Lietuvių liaudies dainos