Lietuvių liaudies muzika

Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas! Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Folkloro grupės "Kūlgrinda" pasirodymas Vilniuje

Lietuviško folkloro grupė "Vaiguva"

Šokėjai tautiniais drabužiais

Lietuvių liaudies muzika skirstoma dainas, instrumentinę muziką, šokius ir žaidimus. Didelė dalis lietuvių liaudies muzikos yra labai archajiška, apeiginės paskirties, tiek senosios ikikrikščioniškos tradicijos, tiek krikščioniškos. Bendrame Europos etnomuzikologijos kontekste lietuvių etninė muzika priskiriama šiaurės Europos arealui, kurio ribos artimos neolito epochos virvelinės keramikos kultūrai. Šio arealo rytinėje dalyje išryškėja styginių (kanklių) ir pučiamųjų kultūrų bruožai ir melodika, Lietuva yra jų sandūroje, dėl to etninė muzika ypatinga savo įvairumu.

Lietuvių liaudies dainos ir žaidimai

Lietuvių liaudies dainų stiliai

Lietuvių liaudies dainoms būdingi 3 stiliai susiklostę skirtinguose etnografiniuose regionuose: vienbalsumas (monofonija), homofoninis daugiabalsumas, heterofonija (mišrus vienbalsio ir daugiabalsio dainavimo tipas) ir polifonija.

Vienbalsumas būdingas pietų (dzūkams), šiaurės rytų aukštaičiams ir vakarų aukštaičiams, pastarieji aprėpia Lietuvos užnemunę ir Mažąją Lietuvą su [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos Kraštu), pastarųjų gyvojoje tradicijoje jau išnykusios, arba baigia išnykti.

Daugiabalsumas būdingiausias Žemaitijai kur yra ypač archajiškas, taip pat jis daugiau ar mažiau paplitęs po visą Lietuvą.

Heterofonija būdingiausia rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje.

Polifonijai priskiriamos sutartinės, kurios gyvojoje tradicijoje išnyko XX-ojo a. viduryje, tačiau labai populiariai atliekamos folkloro ansambliuose.

Lietuvių liaudies dainų žanrai

Lietuvių liaudies dainų žanrai skirstomi pagal paskirtį, didžioji jų dalis yra apeiginė:

Sutartinės

Sutartinės yra archajiškas aukštaičių dainavo stilius, taip pat priskiriamas atskiram dainų - giesmių žanrui, nes praktiškai visų sutartinių paskirtis apeiginė. Sutartinės atliekamos pagal kanoną, dėl to giedotojos sutartinai įstoja. Dar sutartinės vadintos saugėmis, nes jų atlikimas yra stiprus ir grubokas, tačiau šis terminas baigiamas užmiršti. Dauguma sutartinių atliekamos su šokio judesiais. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų - trijų balsų polifonijos pavyzdžiai. Joms būdingi 3 pagrindiniai senovinės polifonijos principai: heterofonija, paralelizmas, kanonas ir imitacija. Seniausių užuominų apie sutartines randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tačiau pačios sutartinės surinktos XIX - XX a.

Muzikos stiliai ir instrumentai

Lietuvių liaudies dainos dažniausiai grojamos grupėse ar vienos, su instrumentais ar unisonu. Duofoninės dainos sutartinės yra išpopuliarintos pagal Aukštaičių tradicijas.

Vienas lietuvių liaudies muzikos stilių yra pavadintas rateliais ir yra panašus į valsą. Instrumentuotę sudaro kanklės, citra, kuri lydi sutartines, ratelius, valsą, kadrilius ir polkas, smuikai, (įtraukiant bosinį smuiką, vadinamą kontrabosu) ir tokia dūdelė, pavadinta lamzdeliu. XIX šimtmečio pabaigoje pradėtas naudoti koncertinas, akordeonas ir bandonija. Sutartinė lydima skudučių - medinių šiaudelių, grojamų grupės žmonių, taip pat grojama su ragais ir daudytėmis). Kanklės yra nepaprastai svarbus žmonių instrumentas, kuris kiekviename regione skiriasi stygų skaičiumi ir grojimo technika.

Kiti tradiciniai instrumentai yra švilpas, būgnai ir tabalai, ragelis ir pūslinė (muzikinis instrumentas, padarytas iš kiaulės pūslės, užpildytos džiovintais žirniais).

Rateliai ilgai buvo labai svarbi lietuvių kultūros dalis, tradiciškai šokami be instrumentinio akompanimento. Tačiau nuo XIX šimtmečio smuikas, lamzdeliai ir kanklės pradėtos naudoti akompanuoti šokiams, o šiuolaikinės grupės dabar naudoja ir bandoniją, akordeoną, koncertiną, mandoliną, balalaiką, klarnetą, kornetą, gitarą ir lūpinę armonikėlę.

Sovietmečiu šokio ansambliai naudojo kankles ir birbynes. Nors sovietų ansambliai buvo orientuoti į žmones, jie buvo modernizuoti ir naudojo suderintas ir denatūruotas tradicinių stilių formas.

Ansambliai

Svarbiausi lietuvių populiarūs liaudies muzikos ansambliai yra „Skriaudžių kanklės“, įkurtas 1906 m., ir „Lietuva“. Šių ansamblių stilius pagrįstas tradicine muzika, bet labiau modernizuotas.

XX a. pradžioje taip pat buvo tradicinių muzikinių žaidimų, pavyzdžiui, Kupiškėnų vestuvės. Kai kurie iš žinomiausių šiuolaikinių kaimo ansamblių: Marcinkonys (Varėnos raj.), Žiūrai (Varėnos raj.), Kalviai-Lieponys (Trakų raj.), Luokė (Telšių raj.), Linkava (Linkuva, Pakruojo raj.), Šeduviai (Šeduva, Radviliškio raj.) ir kt.

Šventės, festivaliai

1924 m. įvyko pirmoji Dainų šventė, dainos festivalis, kuris buvo valstybės remiamas siekiant išlaikyti tradicijas. Dainų šventės buvo rengiamos kas penkerius metus. Lietuva yra daugelio liaudies muzikos festivalių tėvynė.

Kiti pagrindiniai festivaliai - tai „Skamba skamba kankliai“ ir „Atataria trimitai“, abu rengiami kasmet. Istoriškai svarbi yra „Skruzdė marių krantelio“, surengta 1980 m.

„Baltica“- tarptautinis folkloro festivalis, kuris yra rengiamas kasmet vienoje iš Baltijos valstybių.

Taip pat žiūrėkite

• Liaudies daina
• Lietuvių liaudies dainos