Geldapė

54°30′ š. pl. 22°31′ r. ilg.

Geldapės herbas

Geldapės centras

Geldapė (arba Galdapė, Geldupė; lenk. Gołdap) – miestas šiaurės rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, 5 km nuo sienos su Kaliningrado sritimi. Geldapės pavieto ir Geldapės valsčiaus centras. 15,6 tūkst. gyventojų (2007 m.).

Geografija

Geldapė įsikūrusi Romintos girios pietvakariniame pakraštyje, prie Geldapės upės, 2 km į pietvakarius nuo Geldapės ežero. Miestas pavadintas pagal to paties pavadinimo upę. Per miestą eina geležinkelis ir plentas į Elką bei bei kelias Seinai-Ungura. Į šiaurę nuo miesto yra Geldapės-Gumbinės Lenkijos-Kaliningrado srities sienos perėja.

Istorija

Geldapė yra sena sūduvių gyvenvietė, iki XIII a. su apylinkėmis buvo sūduvių Merūniškių valsčiaus dalis. Nors 1260-1283 m. sūduviai atkakliai gynėsi nuo kryžiuočių, jų pilis galiausiai buvo užimta. Prie Geldapės išlikęs piliakalnis. 1570 m. gegužės 14 d. Geldapė gavo miesto teises. Priklausė Mažajai Lietuvai. Apie 1567 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, įkurta parapija. XVI a. aštuntame dešimtmetyje įsteigta pradžios mokykla, kurioje XIX a. - XX a. pirmoje pusėje 8 ar 9 mokytojai buvo lietuvininkų kilmės. Pamaldos laikytos lietuvių, lenkų (abiem iki XIX a. pab.) ir vokiečių kalbomis.

Daug Geldapės ir parapijos gyventojų, daugiausia lietuvininkų ir lenkų-mozūrų mirė per 1709-1711 m. didįjį marą bei badą. Po jo per didžiąją kolonizaciją apsigyveno vokiečių, ypač zalcburgiečių, daugėjo junkerių dvarų. 1818-1945 m. Geldapė – Mažosios Lietuvos apskrities centras. XIX a. pradžioje tapo amatų ir prekybos centru, garsėjo midaus, alaus gamyba. Nuo XIX a. veikė berniukų ir mergaičių gimnazijos. Aukštesniojoje miesto mokykloje mokyta ir lietuvių kalba.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijos imperijos kariuomenė sugriovė apie 86% miesto. Senamiestyje buvo didelė turgavietė, dvi evangelikų, liuteronų ir reformatų ir viena katalikų bažnyčios, sinagoga, rotušė, kelios įmonės. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Raudonoji armija sugriovė apie 90% miesto pastatų. 1945 m. atiteko Lenkijai. 1945-1975 m. ir nuo 1999 m. pavieto (apskrities) centras.

Žymūs žmonės

Geldapėje gimė:

• 1692 m. Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas mokytojas Jokūbas Brodovskis
• 1828 m. Kuršių nerijos kopų želdintojas Wilhelmas Franzas Efa
• 1926 m. Vokietijos darbo ir socialinių reikalų ministras 1976-1982 m. Herbertas Erenbergas

1811-1822 m. superintendentu ir lietuviškų knygų cenzoriumi buvo lietuvių raštijos darbuotojas Jonas Gotfrydas Jordanas.

Ekonomika

Geldapė priklauso Suvalkų specialiajai ekonominei zonai. Yra nedidelės medžio apdirbimo, popieriaus, maisto, siuvimo pramonės įmonės, ketaus liejykla.

Turizmas

Geldapė dėl greta esančios Romintos girios yra vienas pėsčiųjų ir dviračių turizmo centrų. Plėtojamas žiemos, vandens sportas. Miestas žinomas ir kaip kurortas, kuriame yra gydomieji mineraliniai vandenys, gydomasis purvas.

Išliko bažnyčios:

• Švč. Mergelės Marijos Motinos, pastatyta 1590 m., perstatyta 1706-1717 m., restauruota 1984 m.
• Šv. Leono Didžiojo, pastatyta 1894 m.

Miestai partneriai

Miestai, su kuriais Geldapė yra užmezgusi partnerystės ryšius:

• Štadė, Vokietija
• Givat Šmuel, Izraelis
• Šakiai, Lietuva
• Gusevas, Rusija
• Ano Syros, Graikija

• 
  Geldapės centras
• 
  Geldapės centras
• 
  Parkas miesto centre
• 
  Geldapės centras
• 
  Geldapės Švč. Mergelės Marijos Motinos bažnyčia
• 
  Geldapės ežeras
• 
  Geldapės ežeras

Literatūra

1. Maria Biolik. Hydronymia Europaea: Die Namen der fließenden Gewässer im Flußgebiet des Pregel. Stuttgart: Steiner 1996, S. 65 f., ISBN 3-515-06933-X.
2. Hermann Frischbier. Preußisches Wörterbuch: ost- und westpreußische Provinzialismen in alphabetischer Folge. Bd. 1,2. Berlin: Enslin 1882-82, S. 245.
3. Vilius Peteraitis. Mažoji Lietuva ir Tvanksta (Lithuania Minor and Tvanksta). Vilnius: Mažosios Lietuvos Fondas 1992, S. 195.
4. Rozalia Przybytek. Hydronymia Europaea: Ortsnamen baltischer Herkunft im südlichen Teil Ostpreußens. Stuttgart: Steiner 1993, S. 74 f., ISBN 3-515-06449-4.
5. Gerhard Salemke. Lagepläne altprußischer Wallburganlagen der ehemaligen Provinz Ostpreußen. Gütersloh: Salemke 2005.

Nuorodos

• Oficiali miesto svetainė (lenkų kalba)
• Geschichte Goldaps und des Kreises Goldap in Ostpreußen (vokiečių kalba)