Senoji bažnytinė slavų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Bot: Pavyzdinis straipsnis mk:Старословенски јазик |
S Bot: Pavyzdinis straipsnis sh:Staroslavenski jezik |
||
| Eilutė 54: | Eilutė 54: | ||
[[pt:Eslavo eclesiástico]] |
[[pt:Eslavo eclesiástico]] |
||
[[ru:Старославянский язык]] |
[[ru:Старославянский язык]] |
||
[[sh:Staroslavenski jezik]] |
[[sh:Staroslavenski jezik]] {{Link FA|sh}} |
||
[[sk:Staroslovienčina]] |
[[sk:Staroslovienčina]] |
||
[[sl:Stara cerkvena slovanščina]] |
[[sl:Stara cerkvena slovanščina]] |
||
22:44, 5 liepos 2008 versija
| Senoji bažnytinė slavų kalba (Словѣньскъ ѩзыкъ) | |
| Kalbama | vartota Balkanuose |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | vartojama kaip liturginė kalba |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
| Kilmė | indoeuropiečių - slavų |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba | - |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | cu |
| ISO 639-2 | chu |
| ISO 639-3 | chu |
Senoji bažnytinė slavų kalba (senoji bulgarų kalba) – dirbtinė kalba, sudaryta X a. Salonikų graikų makedonų tarmės pagrindu slavų apaštalų Kirilo ir Metodijaus.
Senąja bažnytine slavų kalba, buvusia suprantama visų slavų, parašyta seniausi slavų tekstai.
Abėcėlės
Vartojamos buvo dvi abėcėlės: glagolica ir naujesnė kirilica; iš pastarosios kilo rusų, gudų, ukrainiečių, serbų, bulgarų ir slavų makedonų abėcėlės. Naujesnis (gudų) šios kalbos variantas buvo viena iš oficialių LDK kalbų.
Senosios bažnytinės slavų kalbos išsaugota nemažai senosios slavų kalbos archaiškumų, pvz., absoliutinis naudininkas, nosiniai balsai, atributiškai vartojamos trumpos būdvardžių formos.
