Miestelis

Miestelis – Lietuvoje tai kompaktiškai užstatyta gyvenamoji vietovė, turinti 500–3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, taip pat jiems priskiriami tradiciniai miesteliai (LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas, 1994 m.). Iš viso Lietuvoje yra 247 miesteliai (žr. Lietuvos miesteliai), 1986 m. buvo 235 .

Miestelis – tai kaimo vietovės tipas, jo gyventojai priskiriami kaimo gyventojams. Praeityje miesteliai sudarė tarpinę grandį tarp miesto ir kaimo, turėjo specifinių lengvatų. Po II pasaulinio karo teisiškai miesteliai nebesiskiria nuo kaimų, o šnekamojoje kalboje termino vartojimas tapo lakus – tai gali būti ir miesto statusą turinti gyvenvietė (pvz., Troškūnai), ir kaimas (Pivašiūnai), be to, kai kurie nominalūs miesteliai gali būti vadinami kaimais (pvz., Žemoji Panemunė, Salakas).

Senąją savo specifiką miesteliai prarado dėl to, kad sovietmečiu daug kaimų – žemės ūkio gyvenviečių tapo plano struktūra, gyventojų skaičiumi, švietimo, kultūros, prekybos, valdymo įstaigų buvimu panašios į miestelius.

Istorija

Pirmąkart Lietuvos miesteliai minimi 1387 metais: Alytus, Birštonas, Nemunaitis, Punia. Iš pradžių jie kūrėsi daugiausia prie valdovo ar feodalo pilių, dvarų, taip pat prekybos kelių sankryžose. Kai kurie išaugo iš kaimų. Kai kada miestelio kūrimosi pagrindas buvo Ldk leidimas rengti turgus ir prekymečius, laikyti smukles. Miesteliuose buvo statomos bažnyčios, sinagogos, steigiami parapijų centrai, kai kuri vienuolynai, parapinės ar vidurinės mokyklos, kolegijos, apskrities mokyklos.

Daug miestelių priklausė didžiajam kunigaikščiui, kiti – didikams, kurių žemėje buvo miesteliai. Jiems tvarkyti buvo skiriamas vaitas. Miestelio pirkliai ir amatininkai mokėjo feodalui činšą, žemdirbiai turėjo kasmet atidirbti dvare numatytą dienų skaičių (dažniausia 12) lažo, atlikti kitas prievoles.

1791–1792 m. daugelyje seniūnijų (valstybinių žemių), ypač Užnemunėje ir Žemaitijoje kilo sąjūdis prieš baudžiavos prievoles ir priklausomybę nuo dvarų. 4 metų seimas tuomet apie 60 miestelių suteikė miesto teises, tačiau prijungus Lietuvą prie Rusijos, teisės panaikintos. Kai kurių miestelių gyventojai (Maišiagala, Nemunaitis, Valkininkai, Vilkija) kovojo dėl savivaldos dar XIX a. 1-ojoje pusėje, bet nesėkmingai.

XIX a. 2-ojoje pusėje ir XX a. pradžioje atsiradus geležinkeliams ir plėtojantis pramonei kai kurie miesteliai tapo miestais. Kituose telkėsi valsčiaus įstaigos, paštai, prieglaudos, pradinės mokyklos, nedidelės įmonės, krautuvės, dirbtuvės. Miestelių ekonominį gyvenimą pagyvindavo turgūs ir prekymečiai. 1897 m. dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo 271 miestelis, turintis >450 gyventojų.

Po I pasaulinio karo augo miestai ir plėtėsi jų aptarnaujamos zonos, tad miestelių funkcijos mažėjo. Jų gyventojų nuo 1897 iki 1940 m. sumažėjo apie 20 proc. Tarpukariu miesteliai su >3000 gyventojų buvo priskiriami miestų, turinčių valsčiaus teises, kategorijai. 1923 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 274 miesteliai, iš kurių iki 1985 m. 54 tapo miestais, 7 miesto tipo gyvenvietėmis, 5 miestų dalimis, 46 kaimais. Miesteliais per tą laikotarpį tapo 48 bažnytkaimiai, 22 kaimai ir 3 dvarai. Daug miestelių vėl ėmė augti sovietmečiu įkūrus kolūkius ir tarybinius ūkius.