Kilikija

Senovės Mažosios Azijos regionas Kilikija (Κιλικία)
Kleopatros vartai Tarse
Vieta	Pietryčių Anatolija
Valstybingumo laikotarpis:	XVI-XIV a. pr. m. e. (Kicuvatna) XII a-546 m. pr. m. e.
Tautos	Kilikiečiai
Istorinės sostinės	Tarsas
Romos provincija	Kilikija

Kilikija (graikų kalba: Κιλικία; asirų kalba: Khilikku; armėnų kalba: Կիլիկիա) buvo istorinė sritis, karalystė ir Romos provincija pietrytinėje Mažojoje Azijoje, besiribojanti su Pamfilija vakaruose ir Kapadokija šiaurėje.

Geografija

Istorinis Likijos regionas buvo Mažosios Azijos pusiasalio pietrytinėje dalyje, prisiglaudęs prie Viduržemio jūros. Nuo likusių regionų jį skiria Tauro kalnai, kas sąlygojo Kilikijos uždarumą ir savitumą.

Kilikiją galima dalinti į dvi atskiras sritis. Vakaruose yra Kilikia Trachea, pasižyminti dantyta pakrante, su mažais smulkiais uosteliais, tapusiais puikiu prieglobsčiu piratams. Rytuose yra Kilikia Pedias su dideliais uostais ir derlingomis lygumomis.

Istorija

Kicuvatna

II tūkstantmečio pr. m. e. asirų ir hetitų šaltiniai mini valstybę Kicuvatna (Kizzuwatna), kuri tapatinama su Kilikijos teritorija. Čia gyveno luviai ir huritai, spėjama ganėtinai susimaišę. Jos sostinė buvo Kummani, įkurta aukštai kalnuose, valstybės šiaurėje.

Kicuvatna klestėjo dėka prekybinių kelių, kurie ėjo per jos teritoriją. Tiek kultūriškai, tiek geografiškai būdama tarp Hetitų valstybės, II tūkst. pr. m. e. viduryje ji tapo svarbia strategine karalyste permaininguose santykiuose tarp hetitų karalystės ir Mitanijos. Iš pradžių ji palaikė hetitų pusę, vėliau - Mitanijos.

1380 m. pr. m. e. hetitų valdovas Arnuvandas užkariavo Kicuvatną, kuri XIV a. pr. m. e. viduryje sukilo, tačiau vėl buvo prijungta prie Imperijos.

Kilikijos ir Kuės karalystės

Po Hetitų imperijos žlugimo Kilikija galėjo vystytis savarankiškai. Šioje teritorijoje susiformavo dvi karalystės. Vakaruose atsirado valstybė, asirų kalba įvardinama Khilikku, o rytuose - Kuė, su sostine Adana. Šios dvi valstybės klestėjo toliau.

Persijos, graikų ir Romos imperijų laikotarpiai

Apie 540 m. pr. m. e. Achemenidų imperija užėmė Kilikiją ir įsteigė to paties pavadinimo satrapiją. Joje buvo palikta paveldima karalių valdžia, tačiau satrapija turėjo mokėti kasmetinę duoklę.

Užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, Kilikija buvo prijungta prie Makedonijos imperijos. Po Aleksandro mirties Likija atiteko Antigonui Vienaakiui, o po Ipso mūšio 301 m. pr. m. e. - Ptolemėjų Egiptui. Tačiau šie ilgainiui neteko įtakos Kilikijoje, ir ši absorbuota į Seleukidų imperiją.

Tačiau Seleukidai valdė tik rytinę Kilikijos dalį, o vakarinė Kilikija buvo visiškai nekontroliuojama. Ji tapo antikos piratų prieglobsčiu. Maža to, 83 m. pr. m. e. į teritoriją įsiveržė Armėnijos valdovas Tigranas, kuris 10-čiai metų prijungė Kilikiją prie Didžiosios Armėnijos. Romos imperijai iš pradžių užėmus vakarinę Kilikiją, Pompėjus 67 m. pr. m. e. sutramdė piratus, o 64 m. pr. m. e. sujungė abi dalis, suformuodamas Kilikijos provinciją.

Islamiškasis, Bizantiškasis ir armėniškasis laikotarpiai

VII a. Kilikija buvo užkariauta arabų ir prijungta prie Kalifato. IX a. Bizantijos imperija susigrąžino šį regioną. Siekdami išguiti islamą, Bizantijos imperatoriai skatino krikščioniškų tautų apgyvendinimą Kilikijoje, ir tarp tų tautų aktyviausi buvo armėnai, kurie sparčiai apgyvendino Kilikiją ir Kapadokiją.

XI a. Bizantijos imperijai nusilpus, armėnai šiose vietose sukilo ir įkūrė savo nepriklausomą valstybę Kilikijos Armėniją, valdomą Rubenidų dinastijos. Ši valstybė išsilaikė iki XIV a.