Valstybės pripažinimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Brox (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
SieBot (aptarimas | indėlis)
Eilutė 22: Eilutė 22:
[[en:Diplomatic recognition]]
[[en:Diplomatic recognition]]
[[ja:国家の承認]]
[[ja:国家の承認]]
[[nl:Erkenning (internationaal recht)]]

19:26, 16 kovo 2008 versija

Valstybės pripažinimas – oficialus politinis teisinis aktas, kurį viena valstybė siunčia kitai konstatuodama pastarosios egzistavimo faktą ir siūlydama užmegzti atitinkamo lygio tarptautinius santykius. Valstybės pripažinimo klausimas iškyla, kuomet atsiranda naujas tarptautinės teisės subjektas – valstybė.

Po II Pasaulinio karo susiformavo apie 100 naujų valstybių. Tarptautinis teisinis pripažinimo institutas formavosi jau feodalizmo laikotarpiu. 1949 m. Jungtinės Tautos Tarptautinės teisės komisijai pavedė parengti konvenciją, kurioje atsispindėjo pagrindinės normos, kurių pagrindu vykdomas valstybių pripažinimas. Nors konvencijos ir nėra, tačiau valstybių pripažinimas vyksta.

Pagrindiniai svarbūs valstybių pripažinimo kriterijai:

  • realaus suvereno pirmas pripažinimas;
  • gyventojų plačiai remiamas civilinės valdžios funkcionavimas;
  • valstybės gebėjimas kontroliuoti teritoriją;
  • valstybės gebėjimas vykdyti tarptautinius įsipareigojimus.

Rūšys

Tarptautinėje teisėje išskiriamos 3 valstybių pripažinimo rūšys:

  • de jure – tai pilnas pripažinimas, po kurio užmezgami aukščiausio lygio diplomatiniai santykiai;
  • de facto – pasirašomos sutartys, daugiausia konsuliniai santykiai (trūksta aukščiausio lygio);
  • ad hoc – pasirašoma vienintelė sutartis, kuri lyg ir demonstruoja, kad subjektas pripažintas tam tikram atvejui.