Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

15:18, 16 kovo 2008 versija

Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Vyskupija	Kauno
Dekanatas	Kauno I
Savivaldybė	Kauno miestas
Gyvenvietė	Kaunas
Adresas	Aleksoto g. 3
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta (įrengta)	apie 1400 m.
Stilius	gotika

Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia – seniausia bažnyčia Kauno mieste, vienintelė Lietuvoje gotikos stiliaus bažnyčia, turinti kryžiaus pavidalo planą. Tokia pastato kompozicija neturi analogų nei LDK, nei gretimų šalių teritorijoje.

Stovi Senamiestyje, Nemuno dešiniajame krante, 1 km aukščiau Nemuno ir Neries santakos, prie Aleksoto tilto.

Architektūra

Bažnyčia halinė, trinavė. Rytiniame gale yra žemesnė presbiterija su trisiene apside, vakariniame – aukštas bokštas. Autentiški gotikiniai skliautai išlikę presbiterijoje, pietinėje koplyčioje ir zakristijoje.

Bažnyčios sienos labai storos: navų dalies – 1,6 m, presbiterijos ir koplyčių – 1,3 m. Sienų mūras kiautinis: vidus suklotas iš lauko akmenų, o paviršiai (apdaras) – iš plytų. Taikytas gotikinis plytų rišimas – pakaitomis dėtos ilgainės ir trumpainės plytos. Visuose fasaduose iš perdegtų juodos spalvos plytų sudėlioti kryželių, rombų raštai, o šiauriniame – dideli kryžiai (pranciškonų konventualų vienuolijos ženklas).

Istorija

Jėzuito istoriko Alberto Vijūko-Kojelavičiaus teigimu, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas mūšyje su totoriais prie Vorsklos (Vorsklos mūšis) buvo sumuštas ir vos nenuskendo upėje. Išsigelbėjęs jis pažadėjo Mergelei Marijai atsidėkodamas pastatydinti bažnyčią ant upės kranto.

Bažnyčia pastatyta apie 1400 m., priklausė pranciškonams. Pirmą kartą dokumentuose minima 1439 m. – tada čia leista laikyti pamaldas svetimtaučiams. Iš pradžių buvo sumūryta navų dalis ir presbiterija. Manoma, kad XV a. pab. pastatytas ir bokštas. 1600 m. dailininkas T.Makovskis graviūroje bažnyčią vaizduoja su bokštu, kuris galbūt atsirado kaip orientyras Nemunu plaukiantiems laivams.

1655–1661 m. Švedijos ir Rusijos kariuomenės bažnyčią apiplėšė ir apgriovė. 1669 m. Minsko pilių prefekto Mykolo Jeronimo Ivanausko lėšomis atstatyta. XVIII a. pradžioje apgriauta, 1712 m. atnaujinta.

1812 m. prancūzų imperatorius Napoleonas Bonapartas iš Vytauto bažnyčios padarė ginklų sandėlį. Prancūzai, pralaimėję karą ir bėgdami per Lietuvą, bažnyčią padegė, vienuolynas apiplėštas ir nuniokotas. 1819 m. bažnyčia suremontuota.

1831–1832 m. paversta Rusijos kariuomenės maisto sandėliu. 1845 m. uždaryta bažnyčia ir vienuolynas (jam priklausė 3 mūriniai dviaukščiai pastatai). Vienuolyno patalpose įsikūrė policijos nuovada ir kariuomenės įgulos kanceliarija. 1848 m. architektas N.Timofejevas parengė bažnyčios rekonstrukcijos projektą. 1850–1853 m. pertvarkyta į pravoslavų cerkvę (Nikolajevskij sviatogo Nikolaja Sobor). 1870 m. vienuolynas nugriautas, vietoj jo pastatyta Valstybinė miesto ligoninė.

1871–1872 m. bažnyčia remontuota: vidus įrengtas rytietišku būdu, pastatytos 7 krosnys, buvusi plytų asla pakeista terakotine, įstatyti dvigubi langai, iš lauko plytos nudažytos raudonai, o siūlės tarp jų – baltai. Pakeltas bokštas, pakabinti keturi varpai, bažnyčia apdengta skarda, šventorius aptvertas mūrine tvora ir padaryti „Karališki vartai“.

Nuo 1899 m. cerkvė neveikė. 1903 m. perduota dragūnų pulkui (1905 m. remontuota). Per Pirmąjį pasaulinį karą nuplėšta dalis stogo, išdaužyti langų stiklai. Vokiečiai bažnyčią pavertė bulvių sandėliu.

1919 m. balandžio 18 d. lietuvių valdžios Žemės ūkio ir valstybės finansų ministerija Vytauto bažnyčią pervedė Žemaičių vyskupo žinion. 1920 m. rugpjūčio 15 d. bažnyčią pašventino prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas. Nuo 1930 m., Ldk Vytauto jubiliejinių metų, vadinama Vytauto vardu. 1933–1934 m. bažnyčia atnaujinta. 1933 m. įrengtas oro šildymas. 1938 m. įstatyti dailininko Vytauto Bičiūno vitražai, atnaujintas tinkas, perdengtas stogas.

1946 m. bažnyčia nukentėjo per Nemuno potvynį. 1970 m. pradėta remontuoti, nuo 1978 m. iš dalies restauruota. 1982–1984 m. restauruoti žvaigždiniai skliautai, nuvalytas fasadų tinkas (vadovė architektė Stefanija Čerškutė). 1990 m. restauruoti bažnyčios fasadai, interjerai, 1982 m. pagal XVII a. pr. T.Makovskio graviūrą atstatyta 27,9 m aukščio bokšto smailė.

Rektoriai

Pirmuoju rektoriumi paskirtas Kauno įgulos kapelionas Bronius Bumša, nuo 1920 m. kovo 31 d. – kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis bažnyčią suremontavo, sutvarkė išorinę pusę, o pakviestieji dailininkai Paulius Galaunė (1919–1934 m. vadovavo bažnyčios įrengimui), Petras Kalpokas ir Alfonsas Janulis papuošė bažnyčios vidų. 1933 m. Juozas Tumas-Vaižgantas palaidotas kairiojoje navoje. Ypač dideli šventovės tyrimo, restauravimo ir tvarkymo darbai atlikti 1979–1989 m., kai bažnyčios rektoriumi dirbo kunigas Liudvikas Čechavičius. 1989–1992 m. bažnyčioje trejus metus dirbo kunigas Ričardas Mikutavičius. Dabartinis rektorius – kunigas Kęstutis Rugevičius.

Matavimo skalė

1877 m. sausio 13 d. šalia bažnyčios įsteigta Nemuno vandens lygio matavimo stotis. 1915 m. rugpjūčio 16 d., prasidėjus I pasauliniam karui, stebėjimai nutraukti. 1916 m. sausio 1 d. vokiečiai atnaujino stebėjimus. Nuo 1919 m. kovo 31 m. stebėjimus tęsė Kauno vandens kelių rajonas.

Stoties matuoklė sumontuota prie granito sienos. Nulio altitudė 20,8 m virš jūros lygio.

Nuorodos

@@ Eilutė 9: / Eilutė 9: @@
 Bažnyčia [[wikt:Halė|halinė]], trinavė. Rytiniame gale yra žemesnė [[presbiterija]] su trisiene [[apsidė (architektūra)|apside]], vakariniame – aukštas bokštas. Autentiški gotikiniai skliautai išlikę presbiterijoje, pietinėje [[koplyčia|koplyčioje]] ir [[zakristija|zakristijoje]].
-Bažnyčios sienos labai storos: navų dalies – 1,6 m, presbiterijos ir koplyčių – 1,3 m. Sienų mūras kiautinis: vidus suklotas iš lauko akmenų, o paviršiai (apdaras) – iš [[plyta|plytų]]. Taikytas gotikinis plytų ryšimas – pakaitomis dėtos ilgainės ir trumpainės plytos. Visuose fasaduose iš perdegtų juodos spalvos plytų sudėlioti kryželių, rombų raštai, o šiauriniame – dideli kryžiai (pranciškonų konventualų vienuolijos ženklas).
+Bažnyčios sienos labai storos: navų dalies – 1,6 m, presbiterijos ir koplyčių – 1,3 m. Sienų mūras kiautinis: vidus suklotas iš lauko akmenų, o paviršiai (apdaras) – iš [[plyta|plytų]]. Taikytas gotikinis plytų rišimas – pakaitomis dėtos ilgainės ir trumpainės plytos. Visuose fasaduose iš perdegtų juodos spalvos plytų sudėlioti kryželių, rombų raštai, o šiauriniame – dideli kryžiai (pranciškonų konventualų vienuolijos ženklas).
 ==Istorija==