Bantustanas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nevidonas (aptarimas | indėlis)
Nevidonas (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 54: Eilutė 54:
Svarbią bantustanų nuosavų pajamų dalį sudarė kazino ir striptizo barai, kurie PAR buvo draudžiami. Didžiausią bantustanų biudžetų dalį sudarė PAR teikiamos subsidijos (pvz. 1985 m. 85% Transkėjaus pajamų sudarė tiesioginė PAR vyriausybės subsidija). Bantustanų valdžia buvo smarkiai įtakojama korupcijos.
Svarbią bantustanų nuosavų pajamų dalį sudarė kazino ir striptizo barai, kurie PAR buvo draudžiami. Didžiausią bantustanų biudžetų dalį sudarė PAR teikiamos subsidijos (pvz. 1985 m. 85% Transkėjaus pajamų sudarė tiesioginė PAR vyriausybės subsidija). Bantustanų valdžia buvo smarkiai įtakojama korupcijos.


== Motyvai ==
Apartheido vadovai norėjo rasių atskyrimą įgyvendinti ir teritoriškai, vadovaujantis šūkiu „atskiras vystymasis“. Kuriant bantustanus siekta pakeisti baltiesiems nepalankų gyventojų balansą, vis didėjant juodųjų daliai bendrame gyventojų skaičiuje. Idėjos kritikai teigia, kad taip paprasčiausiai buvo siekiama suvaryti negrų tau tas į tam tikrus regionus, o visą likusią PAR palikti vien baltiesiems, spalvotiesiems ir azijiečiams. Tik dalis negrų buvo priskirti bantustanams, tačiau galimas daiktas, kad PAR įkurti bantustanus visoms negrų tautoms ir suteikti jiems nepriklausomybę, taip turint greta daug nedidelių valstybių iš kurių galima imti pigią darbo jėgą ir kurias galima lengvai įtakoti, nes PAR buvo pagrindinė paramos joms teikėja, daug jų žmonių dirbo PAR, bet tuo pačiu neturint milžiniškos negrų opozicijos savo šalyje. Vis dėlto šiai idėjai atvirai priešinosi apartheido nepalaikiusios užsienio šalys, o taip pat ir [[Afrikos nacionalinis kongresas]].
Daugeliui kitų tautų buvo sutekta gana plati [[autonomija]], tačiau pastarosios, skirtingai nuo nepriklausomų bantustanų, negalėjo turėti savo kariuomenių.

== Savarankiškumas ==

Tik keli bantustanai buvo geroje pakrantes turinčioje žemėje (kiti gi buvo prastesnėje žemėje), ten kur gyveno bantustanus gavusios tautos. Jei tautos gyvenamoji vieta būdavo išskaidyta, tuomet ir bantustanas buvo ne vientisas, o išskaidytas į kelis [[anklavas|anklavus]] ir dėl to kur kas sunkiau valdomas (taip atsitiko Bofutatsvanai).

Daugelis valstybių bantustanų nepripažino, nes laikė tai [[Rasizmas|rasistinės]] apartheido politikos dalimi. Toks nepripažinimas buvo didžiausias smūgis bantustanų idėjai, kadangi jų gyventojai negalėdavo pasinaudoti savo pasais išvykdami į užsienį (išskyrus kitus bantustanus ir Pietų Afrikos Respubliką), kadangi jie nebuvo pripažįstami. Tad į užsienį buvo galima vykti tik su Pietų Afrikos pasais, kurie būdavo skiriami tik dvigubą pilietybę turintiesiems; taip pat Pietų Afrika juos duodavo bantustanų politikams, kad šie galėtų nevaržomi vykti į užsienį.

Dėl tokių nesklandumų bantustanų kūrimo procesas sustojo nepriklausomybę suteikus tik keturiems iš jų, o kiti liko autonomijomis. [[1994]] m., kai negrai atėjo į valdžią Pietų Afrikoje, nepriklausomi bantustanai buvo sugrąžinti bendros valdžios įtakon, o autonomijos panaikintos. Bantustanų kariuomenės buvo inkorporuotos į Pietų Afrikos kariuomenės sudėtį, o pastaroji – smarkiai sumažinta.

Tačiau ir nepriklausomi bantustanai ekonomiškai nemažai priklausė nuo PAR. Jie turėjo savo valdžią ir institucijas, tokias kaip kariuomenė, o taip pat simboliką, bei buvo nepriklausomi politiškai. Tačiau jie buvo labai neturtingi, smarkiai priklausė nuo PAR paramos, be to, nemaža dalis bantustanų gyventojų dirbo PAR (tenai darbai buvo geriau apmokami), arba gyvendami bantustanų ir PAR pasienyje, arba ir gyvendami PAR.

Taigi nors bantustanų politikai nepriklausė nuo PAR, kai kuriuose jų būdavo rinkimai, tačiau jie negalėjo daug pasipriešinti PAR valiai, net jei su ja ir nesutiko; pvz., Transkėjaus pretenzijų į PAR žemes reiškimas baigėsi tada, kai PAR pagrąsino nutraukti paramą. be to, PAR buvo galingiausia regiono karinė jėga, tad bantustanai jai pasipriešinti nebūtų sugebėję. Pradžioje visi bantustanai buvo autonomijomis, vėliau PAR ėmė siūlyti jiems nepriklausomybę, su tuo sutiko keturių bantustanų valdžios. Iki šiol PAR diskutuojama, ar bantustanų politikus galima laikyti kolaborantais. Kai kurie jų teigė, kad jie įsivaizdavo, kad laisvę bus lengviau pasiekti įgijus savo valstybes, o ne kaip siūlė [[Afrikos nacionalinis kongresas]], bendru pasipriešinimu iš pogrindžio.


== Nuorodos ==
== Nuorodos ==

17:54, 4 vasario 2008 versija

Pietų Afrikos bantustanai

Bantustanas (oficialiai bantų tėviškė, angl. bantu homeland, afrikaniškai bantu tuisland) - savavaldės gentinės teritorijos, kurias juodiesiems gyventojams buvo išskyrusi Pietų Afrikos Respublikos baltųjų valdžia apartheido laikotarpiu. Bantustanus Pietų Afrikos valdžia buvo įkūrusi ir Namibijoje. Bantustanai buvo kuriami siekiant tam tikros tautybės juoduosius gyventojus sutelkti tam tikroje teritorijoje, kad šios teritorijos taptų tautiškai vienalytės ir taptų pagrindu nepriklausomos juodųjų valtybėms sukurti.

4 bantustantai buvo paskelbti nepriklausomomis valstybėmis - Bofutatsvana (1977 m.), Ciskėjus (arba Siskėjus) (1981 m.), Transkėjus (1976 m.) ir Venda (1979 m.). Jų suvereniteto jokia kita valstybė (išskyrus Pietų Afriką) nepripažino. Namibijos teritorijoje 3 bantustanams (Ovambolendui, Kavangolendui ir Rytų Kapryviui) taip pat buvo pripažinta apsisprendimo teisė. Kiti bantustanai turėjo dalinę autonomiją, tačiau nepriklausomais paskelbti nebuvo.

1994 m., PAR panaikinus apartheido politiką, bantustanai vėl prijungti prie PAR. Namibijos bantustanai pilnai panaikinti 1989 m.

Bantustanų sąrašas

Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje buvo įkurta 10 bantustanų (skliausteliuose - kokiai tautybei buvo skiriamas bantustanas):

Bantustanai Namibijoje 1978 m.

Namibijos teritorijoje buvo įkurta 10 bantustanų:

  • Basterlendas (arba Rehoboth)
  • Bušmėnlendas
  • Damaralendas
  • Hererolendas
  • Kaokolendas
  • Kavangolendas
  • Namalendas
  • Ovambolendas
  • Rytų Kapryvis (nuo 1976 m. pervadintas į Lozį)
  • Tsvanalendas

Sukūrimo istorija

Pietų Afrikos vyriausybė pradėjo kurti "rezervacijas" čiabuviams 1913 ir 1936 m. aktais, siekdama atskirti juoduosius nuo baltųjų. Nuo 1948 n. Nacionalinei partijai pradėjus vykdyti apartheido politiką, šioms teritorijoms teko ypatingas statusas.

1951 m. Daniel Francois Malan vyriausybė priėmė Bantų valdžios aktą (Bantu Authorities Act), kuriuo buvo įkurtos atskiros "tėviškės", priskirtos kiekvienai juodųjų tautinei grupei. Bantustanams buvo paskirta 13% Pietų Afrikos teritorijos, o likusi dalis rezervuota baltiesiems. Baltustanams valdyti buvo pasitelkti vietiniai genčių vadai; nenorintys bendradarbiauti vadai buvo nušalinami. Pamažu formavosi valdantysis juodųjų elitas, asmeniškai ir finansiškai suinteresuotas bantustanų egzistavimu.

1959 m. Bantų savivaldos aktu ( Bantu Self-Government Act) bantustanų vaidmuo buvo išplėstas, pradėjus įgyvendinti naują "atskiro vystymosi" politiką. Šios politikos tikslas - juoduosius Pietų Afrikos gyventojus paversti bantustanų piliečiais, šitaip likusioje Pietų Afrikos dalyje sudarant baltųjų daugumą. Bantustanai įgavo pusiau nepriklausomos savivaldos statusą. Pietų Afrikos valdžia skatino bantustanus siekti nepriklausomybės, nes šitaip mažėjų juodųjų Pietų Afrtikos piliečių skaičius.

1970 m. Juodųjų tėviškių pilietybės aktas (Black Homelands Citizenship Act) suteikė visiems juodiesiems kurio nors bantustano pilietybę (net jei jie gyveno ne bantustano teritorijoje, o baltojoje Pietų Afrikoje), ir tuo pačiu atėmė iš jų Pietų Afrikos Respublikos pilietybę.

Greta šių teisinių sprendimų, buvo vykdoma juodųjų gyventojų perkėlimo į bantustanus programa (XX a. 7-9 dešimtmečiuose priverstinai perkelta buvo ~3,5 mln. žmonių). Tačiau tik 55% juodųjų gyveno bantustanų teritorijose, likusieji - didžiųjų PAR miestų priemiesčiuose ir lūšnynuose.

PAR valdžia oficialiai skelbė, kad šios politikos tikslas - visus juoduosius afrikiečius paversti kurios nors nepriklausomos valstybės (bantustano) gyventojais, tokiu būdu nebeliktų juodųjų, turinčių PAR pilietybę (taigi Pietų Afrikoje visi juodieji taptų užsieniečiais).

Nuo 1976 m. bantustanus imta skelbti nepriklausomomis valstybėmis (pirmasis nepriklausomu paskelbtas Transkėjus). Nei viena valstybė jų nepriklausomybės nepripažino.

Namibijos teritorijoje (kurią kontroliavo PAR) bantustanai sukurti 1968 m. Nuo 1980 m. sistema pakeista - juodiesiems gyventojams suteikta savivalda tik etniniu, o ne teritoriniu principu.

Socialinė ir ekonominė padėtis

Bantustanai buvo ekonomiškai skurdžios teritorijos, turinčios mažai darbo vietų. Dauguma bantustanų teritorija buvo išskaidyta (pvz. Bofutatsvaną sudarė 7 anklavai), jie įkurti nederlingose žemėse. Dauguma bantustanų neturėjo gamtinių išteklių. Daugelis gyventojų dirbo už bantustano ribų (pvz. Bofutatsvanoje ~65% gyventojų dirbo pačioje Pietų Afrikoje). Pietų Afrikoje dirbantys bantustanų gyventojai buvo laikomi užsieniečiais, todėl jiems Pietų Afrikos teisė suteikė labai menką apsaugą. Dėl visų šių priežasčių bantustantai buvo itin nepopuliarūs tarp juodųjų afrikiečių, ypač gyvenančių miestuose.

Svarbią bantustanų nuosavų pajamų dalį sudarė kazino ir striptizo barai, kurie PAR buvo draudžiami. Didžiausią bantustanų biudžetų dalį sudarė PAR teikiamos subsidijos (pvz. 1985 m. 85% Transkėjaus pajamų sudarė tiesioginė PAR vyriausybės subsidija). Bantustanų valdžia buvo smarkiai įtakojama korupcijos.


Nuorodos

Šablonas:Link FA

Šablonas:Link FA