Karmelitai

Karmelitų ordino ženklas

Karmelitai – bendras dviejų katalikiškų vienuolynų ordinų ir vienos kongregacijos pavadinimas, kurie gyvena atsiskyrėliškai ir laikosi didelio dvasingumo. Šio ordino moterys vienuolės vadinamos karmelitėmis. Pavadinimas kilęs nuo Karmėlio kalno.

Organizacijos

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

• Šventosios Mergelės Marijos iš Karmelio kalno ordinas. lot. Ordo Fratrum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo, OCarm) – pagrindinė karmelitų šaka. 2002 m. buvo 2015 vienuolių (1366 iš jų kunigai) 332 vienuolynuose, 29 valstybėse.
• Basųjų šventosios Mergelės Marijos iš Karmelio kalno ordinas (lot. Ordo Fratrum Discalceatorum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo, OCD) – ordinas atsiskyrė nuo pagrindinės šakos XVI a. Jo atsiradimą sąlygojo didžiųjų karmelitų šventųjų veikla Teresės Avilietės ir Šv. Kryžiaus Jono, o taip pat dalies brolių noras gyventi pagal griežtas pradinio ordino taisykles. 2002 m. ordinas jungė 4056 vienuolių (iš jų 2599 kunigai) 564 vienuolynuose.
• Nekaltosios mergelės Marijos brolių karmelitų kongregacija (lot. Congregatio Fratrum Carmelitarum Beatae Mariae Immaculatae, CMI) – kongregacija siro–malabarsko būdo karmelitų dvasingumo, veikia Indijoje. 2002 m. jungė 2199 narius (iš jų 1354 kunigus) 317 būstinių.

Karmelitų apranga – juodai-rudas abitas sujuostas diržu, škaplierius ir pelerina su kapišonu bei baltos spalvos apsiaustas su pelerina. Basųjų karmelitų pelerina yra beveik dvigubai trumpesnė už senosios regulos karmelitų dėvimą peleriną.

Karmelitės

Karmelitai pradėję vadovauti moterų beginių sąjungoms įtakojo Karmeličių vienuolynų atsiradimą. Remiantis popiežiaus Mikalojaus V 1452 m. bule karmelitų generolas Jonas Sorethas įkūrė 5 seserų vienuolynus.

Šv. Kryžiaus Jonui ir Šv. Teresei Avilietei XVI a. reformuojant karmeličių ordiną atsirado basosios karmelitės. Per trumpą laiką šv. Teresė Ispanijoje įkūrė 17 vienuolynų. Reforma išplito už Ispanijos ribų ir pasiekė: Italiją 1590 m., Prancūziją 1604 m., Belgiją 1607 m. Dabar ordinas apima 81 pasaulio valstybę, apie 13 tūkstančių basųjų karmeličių.

Karmeličių apranga – juodai-rudas abitas su škaplieriumi, juodos spalvos veliumas (novicijų – baltos spalvos veliumas) bei baltos spalvos apsiaustas.

Istorija

Ordinas buvo įkurtas vienuolių XII a. viduryje per kryžiaus žygį į Šventąją žemę iš vakarų Europos, kurie apsigyveno prie šv. Elijo šaltinio ant Karmėlio kalno. Ordino įkūrėju laikomas kryžiuotis Kalabrijos Bertoldas, kurio prašymu patriarchas Jeruzalės Albertas 1214 m. sudarė vienuoliškus nuostatus, kurie pasižymėjo ypatingu griežtumu – karmetitai turėjo gyventi atskiruose celėse, pastoviai melstis, laikytis griežtų pasnikų, pavyzdžiui, visiškai atsisakyti mėsos, o taip pat ilgą laiką leisti tylint.

Kai kryžiuočiai buvo įveikti, ordinas buvo priverstas emigruoti į Europą, jo gyventojai buvo apgyvendinti Kipre, Sicilijoje, o taip pat Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje.

Pirmas ordino generalinis prižiūrėtojas Šv. Simonas Stokas priskyrė ordiną globoti švenčiausiajai Mergelei Marijai.

1247 m. popiežius Inocentas IV karmelitams suteikė netokius griežtus įstatus ir jie prisijungė prie elgetaujančių ordinų grupės.

Ordino suklestėjimas prasidėjo XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Toliau ordino laukė problemos, susijusios su istorinėmis aplinkybėmis – šimtametis karas, maro epidemija, bažnyčios didžioji charizma, taip pat ir su diskusijomis prie grįžimo į griežtą pirminį gyvenimo būdą. Buvo bandymai įvesti reformas Manto (pradžioje XV a.), Albos (pradžia XVI a.) ir kt. vienuolynuose, bet reformos nepasisekė ir nepavyko išvengti didžiosios reformacijos krizės.

Tik antroje XVI a. pusėje ordine įsivyravo didelių pokyčių tendencijos. Teresės Avilietės ir Kryžiaus Jono veikla privedė prie karmelitų ordino skilimo – basųjų karmelitų atsiradimo, kurie paskelbė, kad grįžta prie pradinio asketiško gyvenimo idėjų. Basųjų karmelitų ordinas buvo patvirtintas 1593 m.

XVIII a. gale karmelitų, kaip ir daugumą kitų ordinų laukė dideli išbandymai – pirma juos persekiojo absoliučios monarchijos, o paskui per Didžiąją Prancūzų revoliuciją ordinas buvo praktiškai visai Prancūzijoje išvaikytas.

XIX a. – XX a. abu ordinai pradėjo palaipsniui atsikurti. Dabar karmelitų vienuolynų yra daugumoje Europos ir Amerikos valstybių.

Dvasingumas

Karmelitų vienuolių gyvenimas – jungtis su dievu be perstojo meldžiantis. Karmelitų nuostatai labai griežti, daug dėmesio skiriama asketizmui, ribojamas net žodinis bendravimas. Ordine daug dėmesio skiriama Mergelės Marijos garbinimui.

Karmelitės Lietuvoje

Pirmosios basosios karmelitės Lietuvoje pasirodė 1637 m. Vilniuje. Jos atvyko iš Liublino (Lenkijos). Vykstant karui su švedais seserys 1655 m. pasitraukė į Moraviją ir Vengriją. Į savo vienuolyną Vilniuje grįžo po 12 metų 1667 metais. Po 1865 m., sukilimo basųjų karmeličių vienuolynas buvo likviduotas Rusijos. Visa bendruomenė, kurią sudarė 17 seserų, buvo perkelta į Vilniaus benediktinių vienuolyną, kuris caro įsakymu vėliau buvo nugriautas. Iš Lenkijos 1938 m. vėl atvykusios seserys įsikūrė Vilniuje, kur 10 seserų bendruomenė gyveno iki 1945 metų, kol baigėsi karas. Uždarinėjant vienuolynus, karmelitės pasitraukė į Lenkiją. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1992 m. trys moterys kreipėsi į kardinolą Vincentą Sladkevičių, prašydamos padėti atkurti vienuolyną Lietuvoje. Kardinolas pasiuntė laišką ordino generolui su prašymu pritarti ir pagalbos. Atvykus keturioms karmelitėms iš užsienio, 1994 m. Paštuvoje buvo atkurtas Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas.

1998 m. vienuolynas jungė 6 amžinųjų ir 6 laikinųjų įžadų seseris.

Nuorodos

• Oficiali karmelitų svetainė (Anglų, ispanų bei italų kalbomis)
• Oficiali basųjų karmelitų svetainė (Penkiomis kalbomis)