Pereiti prie turinio

Sovietų Sąjungos invazija į Lenkiją

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sovietų Sąjungos invazija į Lenkiją
Priklauso: Įsiveržimas į Lenkiją Antrajame pasauliniame kare

Sovietų paradas Lvove, 1939 m.
Data 1939 m. rugsėjo 17 d. – spalio 6d.
Vieta Lenkija
Rezultatas Sovietų pergalė
Teritoriniai
pokyčiai		 SSRS aneksuoja rytinę Lenkiją (Kresus)
Konflikto šalys
Lenkija Antroji Lenkijos Respublika Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga
Bendrai kariaujanti šalis:Nacistinės Vokietijos vėliava Nacistinė Vokietija[1][2]

Sovietų Sąjungos invazija į Lenkiją – karinis Sovietų Sąjungos įsiveržimas į Lenkiją, be oficialaus karo paskelbimo, įvykęs 1939 m. rugsėjo 17 dieną, praėjus 16 dienų po to, kai nacistinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją iš vakarų.[3] Karinės operacijos truko 20 dienų ir baigėsi 1939 m. spalio 6 dieną, kai nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalijo ir aneksavo visą Antrosios Lenkijos Respublikos teritoriją.[4] Šis padalijimas kartais vadinamas ketvirtuoju Lenkijos padalijimu. Invazija į Lenkiją buvo netiesiogiai nurodyta 1939 m. rugpjūčio 23 dieną pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto slaptajame protokole, kuriuo Lenkija buvo padalinta į dviejų valstybių „įtakos sferas“.[5] Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos bendradarbiavimas invazijos į Lenkiją metu apibūdinamas kaip bendras karas.[1][2]

Raudonoji armija, kuri skaičiumi gerokai pranoko lenkų pajėgas, pasiekė savo tikslus, susidūrusi tik su ribotu pasipriešinimu. Apie 320 000 lenkų buvo paversti karo belaisviais.[6] Masinių represijų kampanija užimtose teritorijose prasidėjo nedelsiant. 1939 m. lapkritį Sovietų Sąjunga aneksavo visą savo kontroliuojamą Lenkijos teritoriją. Apie 13,5 mln. Lenkijos piliečių, atsidūrusių karinėje okupacijoje, buvo paversti sovietų subjektais po NKVD slaptosios policijos suorganizuotų parodomųjų rinkimų, įvykdytų teroro sąlygomis.[7][8][9] Sovietai vykdė politinių žudynių ir kitų represijų kampaniją, nukreiptą prieš Lenkijos valdžios atstovus ir visuomenininkus, ypač karininkus, policininkus bei kunigus.[10][11][12] Sovietų NKVD 1939–1941 metais keturiomis didelėmis trėmimų bangomis išsiuntė šimtus tūkstančių žmonių iš rytų Lenkijos į Sibirą ir kitas atokias Sovietų Sąjungos vietas.[13][14] Sovietų kariuomenė laikė rytų Lenkiją okupuotą iki 1941 m. vasaros, kai nacistinė Vokietija nutraukė ankstesnį paktą su sovietais ir įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Vokietijos okupacija tęsėsi iki 1944 metų vasaros, kai sovietų pajėgos šią teritoriją vėl užėmė.

Jaltos konferencijos susitarimas leido Sovietų Sąjungai aneksuoti teritorijas netoli Kerzono linijos (kuri beveik sutapo su visa Molotovo-Ribentropo pakte pažymėta dalimi), o Lenkijos Liaudies Respublikai kaip kompensaciją perduoti pietinę Rytų Prūsijos dalį ir teritorijas į rytus nuo Oderio-Neisės linijos.[15] Sovietų Sąjunga prijungė aneksuotas teritorijas prie Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos sovietinių respublikų.[15]

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Europoje, 1945 m. rugpjūčio 16 d. Sovietų Sąjunga ir sovietų įtakoje likusi komunistinė Lenkija pasirašė naują valstybinės sienos susitarimą. Pagal šį susitarimą buvo pripažintas esamas status quo kaip nauja oficiali dviejų šalių siena, išskyrus Balstogės apylinkes ir nedidelę Galicijos dalį į rytus nuo Sano upės aplink Peremislį, kurios vėliau buvo perduotos Lenkijai.[16]

Preliudija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Hitleris stebi į Lenkiją žygiuojančius vokiečių kareivius, 1939 m. rugsėjis.

Josifas Stalinas su Adolfu Hitleriu tęsė Molotovo-Ribentropo pakto, pasirašyto 1939 m. rugpjūčio 23 dieną, įgyvendinimą. Šiame nepuolimo pakte buvo slaptasis protokolas, kuriuo buvo pasidalinta šiaurės ir rytų Europa į Vokietijos ir Sovietų Sąjungos įtakos sferas.[17] Praėjus savaitei po pakto pasirašymo, 1939 m. rugsėjo 1 dieną Vokietijos pajėgos įsiveržė į Lenkiją iš vakarų, šiaurės ir pietų. Lenkijos pajėgos palaipsniui atsitraukė į pietryčius, kur ruošėsi ilgai „Rumunijos placdarmo“ (lenk. Przedmoście rumuńskie) gynybai ir tikėjosi Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos karinės pagalbos.[18]

Sovietų Sąjunga delsė įsitraukti į karą iki pat Varšuvos apgulties, kurią vokiečiai pradėjo rugsėjo 8 d.[19] Puolimas buvo atidėtas daugiau nei savaitei ir po to, kai rugsėjo 9 d. Vokietijos ambasadoriui Friedrich Werner von der Schulenburg jau buvo pranešta apie priimtą sprendimą pulti Lenkiją.[20]

Sovietų invazija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sovietų kariai žygiuoja į Lenkiją, 1939 m.
Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos puolimas Lenkijoje 1939 m. rugsėjo mėnesį.
Vermachto ir Raudonosios armijos karininkai paspaudžia vienas kitam rankas, 1939 m. rugsėjo 20 d.

1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonoji armija, vadovaudamasi slaptuoju protokolu, įsiveržė į Kresų sritis.[21][3]

Lenkijos kariuomenės vadas Edward Rydz-Śmigły iš pradžių buvo linkęs įsakyti rytinėms pasienio pajėgoms priešintis invazijai, tačiau ministras pirmininkas Felicjan Sławoj Składkowski ir prezidentas Ignacy Mościcki jį atkalbėjo.[18][22] Rugsėjo 17 dieną, 4 valandą ryto, Rydz-Śmigły įsakė Lenkijos kariuomenei atsitraukti, nurodydamas, kad su sovietų kariais galima kovoti tik savigynos tikslais.[18] Tačiau vokiečių invazija smarkiai sutrikdė Lenkijos ryšių sistemas ir sukėlė Lenkijos pajėgoms vadovavimo bei organizacinių problemų.[23] Dėl kilusios sumaišties, pasienyje įvyko Lenkijos ir sovietų pajėgų susidūrimai.[18][22] Generolas Wilhelm Orlik-Rückemann, rugpjūčio 30 dieną perėmęs vadovavimą Pasienio apsaugos korpusui (lenk. Korpus Ochrony Pogranicza), po paskyrimo negavo jokių oficialių nurodymų.[4] Dėl to jo pajėgos toliau aktyviai kovojo su sovietų pajėgomis, iki pat spalio 1 dienos, kai dalinys buvo išformuotas.[4]

Lenkijos vadovybė atsisakė kapituliuoti ar derėtis dėl taikos ir, vietoj to, įsakė visiems daliniams palikti Lenkiją ir reorganizuotis Prancūzijoje.[18] Dieną po sovietų invazijos, Lenkijos vyriausybė pasitraukė į Rumuniją. Lenkijos daliniai pradėjo manevruoti Rumunijos link, atremdami vokiečių atakas iš vieno flango ir retkarčiais susidurdami su sovietų kariuomene iš kito. Per tolesnes dienas po evakuacijos įsakymo, vokiečiai nugalėjo Krokuvos ir Liublino armijas mūšyje prie Liublino Tomašuvo.[24]

Sovietų daliniai, žygiuodami iš priešingų krypčių, susitikdavo su vokiečių daliniais. Šaltiniuose aprašyti reikšmingi dviejų armijų bendradarbiavimo mūšio lauke atvejai, pavyzdžiui, mūšio prie Brest-Litovsko metu, rugsėjo 17 dieną, Vermachtas užėmė Bresto tvirtovę, kuri vėliau, pagal susitarimą, buvo perduota sovietų 29-ajai tankų brigadai.[25] Rugsėjo 22 dieną nacių generolas Heinz Guderian ir sovietų brigados generolas Semionas Krivošeinas surengė bendrą paradą mieste.[25] Lvovas pasidavė rugsėjo 22 dieną, praėjus kelioms dienoms po to, kai vokiečių kariuomenė nutraukė apgulties operaciją ir leido sovietų pajėgoms užimti miestą.[26] Sovietų pajėgos rugsėjo 19 dieną, po dviejų dienų mūšio, užėmė Vilnių, o rugsėjo 24 dieną, po keturių dienų mūšio – Gardiną. Iki rugsėjo 28 dienos Raudonoji armija pasiekė Narevo–Vakarinio Bugo–Vyslos–Sano upių liniją, t. y. ribą, dėl kurios iš anksto buvo susitarta su nacistine Vokietija.

Nepaisant taktinės Lenkijos pergalės rugsėjo 28 dieną Šacko mūšyje, konflikto baigtis buvo akivaizdi.[27] Civiliai savanoriai, sukarintos grupuotės ir armijos daliniai Lenkijos sostinėje ir jos apylinkėse laikėsi prieš vokiečių pajėgas iki rugsėjo pabaigos, kai galiausiai į šiaurę nuo Varšuvos esanti Modlino tvirtovė pasidavė po įtempto šešiolikos dienų mūšio. Spalio 1 dieną sovietų kariuomenė nustūmė likusius Lenkijos dalinius į miškus.[28] Keli izoliuoti daliniai sugebėjo išlaikyti savo pozicijas ilgai po apsupties, pavyzdžiui, daliniai įsitvirtinę Voluinės Sarnų gynybiniame ruože pasidavė tik rugsėjo 25 dieną. Paskutinis Lenkijos armijos operacinis dalinys buvo generolo Franciszek Kleeberg nepriklausoma operacinė grupė „Polesie“ (lenk. Samodzielna Grupa Operacyjna Polesie). Po keturių dienų Kocko mūšio, Kleeberg pajėgos buvo apsuptos, su beveik išsekusia amunicija bei maisto atsargomis ir spalio 6 dieną šios pajėgos formaliai pasidavė – tai žymėjo paskutinio didesnio susirėmimo pabaigą.[29]: 16–17 

Pasekmės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939 m. spalį sovietų užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas pranešė Aukščiausiajai Tarybai, kad kampanijos metu Raudonosios armijos nuostoliai buvo 737 žuvusieji ir 1862 sužeisti. Šis aukų skaičius smarkiai skiriasi nuo lenkų ekspertų teiginių, kad sovietų nuostoliai siekė apie iki 3000 žuvusiųjų ir nuo 8000 iki 10 000 sužeistųjų.[18] Lenkų kariuomenės nuostoliai siekė nuo 3000 iki 7000 žuvusių, o į nelaisvę paimtų nuo 230 000 iki 450 000.[6] Sovietų kariuomenė sistematiškai laužė susitarimus mūšio lauke, pvz. lenkų kariams pažadėjus leisti atsitraukti, sovietai vykdydavo išpuolius ir suėmimus.[18]

Prasidėjus invazijai, Sovietų Sąjunga nebepripažino Lenkijos valstybės. Nei viena pusė oficialiai nepaskelbė karo. Šis sprendimas turėjo reikšmingų pasekmių ir Lenkijos maršalas Rydz-Śmigły vėliau buvo už tai stipriai kritikuojamas.[30] Karinės kampanijos metu sovietai nužudė dešimtis tūkstančių lenkų karo belaisvių.[31] Rugsėjo 24 d. sovietų kareiviai nužudė 42 lenkų karo ligoninės darbuotojus ir pacientus Grabovieco (lenk. Grabowiec) kaime netoli Zamostės.[32] Sovietų kariuomenė taip nužudė visus lenkų karininkus, kuriuos paėmė į nelaisvę Šacko mūšyje 1939 m. rugsėjo 28 d.[33] NKVD 1940 m. Katynės žudynėse nužudė beveik 22 000 lenkų kariškių ir civilių.[18] NKVD plačiai naudojo kankinimus įvairiuose kalėjimuose, ypač mažuose miesteliuose.[34]

1939 m. rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos–Vokietijos sienos ir draugystės sutartis, kuria buvo pakeistos Molotovo-Ribentropo pakto slaptojo protokolo sąlygos. Lietuva buvo įtraukta į Sovietų Sąjungos įtakos sferą, o siena Lenkijos teritorijoje buvo perkelta į rytus, padidinant Vokietijos teritoriją. Šiuo susitarimu, dažnai apibūdinamu kaip ketvirtasis Lenkijos padalijimas, Sovietų Sąjunga užėmė beveik visą Lenkijos teritoriją į rytus nuo Pisos, Narevo, Vakarinio Bugo ir Sano upių linijos.[30] Tai sudarė apie 200 000 kv. km teritorijos, kurioje gyveno 13,5 mln. Lenkijos piliečių.[23] Šiame susitarime nustatyta siena maždaug atitiko 1919 m. Antantės nubrėžtą Kerzono liniją – tašką, kurį sovietų vadovas Stalinas sėkmingai panaudojo derybose su Sąjungininkais Teherano ir Jaltos konferencijose.[35] Raudonoji armija iš pradžių skleidė dezinformaciją, teigdama, kad atvyko išvaduoti Lenkijos nuo nacių okupacijos.[36] Sovietų puolimas nustebino dalį Lenkijos populiacijos, kuri nebuvo informuota kaip derėtų reaguoti į sovietų invaziją. Karo pradžioje, dalis lenkų ir ypač žydų galėjo teikti pirmenybę sovietų, o ne nacistinės Vokietijos okupacijai.[37] Tačiau sovietų valdžia greitai primetė komunistinę ideologiją ir nuslopino bet kokį nepritarimą. Sovietai konfiskavo, nacionalizavo ir perskirstė visą privačią lenkų nuosavybę.[38] Per dvejus aneksijos metus, sovietų represinės struktūros suėmė apie 100 000 Lenkijos piliečių.[39]

Bendras Lenkijos piliečių aukų skaičius sovietų invazijos ir okupacijos laikotarpiu nėra aiškus. Šaltiniuose pateikiami trėmimų skaičiai varijuoja nuo 350 000 iki 1 500 000, o bendras žuvusių civilių skaičius – nuo 250 000 iki 1 000 000.[40]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. 1 2 Hager, Robert P. (2017-03-01). „"The laughing third man in a fight": Stalin's use of the wedge strategy“. Communist and Post-Communist Studies. 50 (1): 15–27. doi:10.1016/j.postcomstud.2016.11.002. ISSN 0967-067X.
  2. 1 2 Blobaum, Robert (1990). „The Destruction of East-Central Europe, 1939–41“. Problems of Communism. 39: 106.
  3. 1 2 „Prieš 75 metus Sovietų Sąjunga klastingai užpuolė“. 15min.lt. 2014-09-17. Nuoroda tikrinta 2026-07-31.
  4. 1 2 3 Gross 2002, pp. 17–18.
  5. ↑ „The Molotov-Ribbentrop Pact, 1939“. Fordham University. 1996-01-26. Nuoroda tikrinta 2020-09-19.
  6. 1 2 Topolewski & Polak 2005, p. 92.
  7. ↑ Contributing writers (2010). „Stosunki polsko-białoruskie pod okupacją sowiecką“. Bialorus.pl. Suarchyvuota iš originalo 2010-05-29. Nuoroda tikrinta 2014-12-26.
  8. ↑ Marek Wierzbicki (2000). Polacy i białorusini w zaborze sowieckim: stosunki polsko-białoruskie na ziemach północno-wschodnich II Rzeczypospolitej pod okupacją sowiecką 1939–1941. Volumen. ISBN 978-83-7233-161-8.
  9. ↑ Bernd Wegner (1997). From Peace to War: Germany, Soviet Russia, and the World, 1939–1941. Berghahn Books. p. 74. ISBN 1-57181-882-0. Nuoroda tikrinta 2014-12-26.
  10. ↑ Piotrowski 1998, p. 12.
  11. ↑ Rummel 1990, p. 130.
  12. ↑ Rieber 2000, p. 30.
  13. ↑ Rummel 1990, p. 132.
  14. ↑ Kushner 1999, p. 219.
  15. 1 2 Wettig 2008, p. 47.
  16. ↑ SYLWESTER FERTACZ (2007-12-18). „Bolesna granica, 1945: KROJENIE MAPY POLSKI“. ALFA. Suarchyvuotas originalas 2009-04-25. Nuoroda tikrinta 2020-09-19.
  17. ↑ Watson 2000, pp. 695–722.
  18. 1 2 3 4 5 6 7 8 Sanford 2005, pp. 20–24.
  19. ↑ Davies 1996, p. 1001.
  20. ↑ Roberts 1992, p. 74.
  21. ↑ Kitchen 1990, p. 74.
  22. 1 2 Topolewski & Polak 2005, p. 90.
  23. 1 2 Gross 2002, p. 17.
  24. ↑ Taylor 1975, p. 38.
  25. 1 2 Fischer, Benjamin B. „The Katyn Controversy: Stalin's Killing Field“. Studies in Intelligence. Suarchyvuotas originalas 2007-06-13. Nuoroda tikrinta 2007-07-16.
  26. ↑ Artur Leinwand (1991). „Obrona Lwowa we wrześniu 1939 roku“. Instytut Lwowski. Nuoroda tikrinta 2007-07-16.
  27. ↑ „Szack“. Encyklopedia Interia (lenkų). Nuoroda tikrinta 2006-11-28.
  28. ↑ Orlik-Rückemann 1985, p. 20.
  29. ↑ Ponikowski, Karol (2016). Historia SGO (PDF) (lenkų). Wola Gułowska: Towarzystwo Przyjaciół Woli Gułowskiej. ISBN 978-83-935243-0-3. OCLC 971428874. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2021-01-15. Nuoroda tikrinta 2021-01-13.
  30. 1 2 Sanford 2005, pp. 22–23, 39.
  31. ↑ Sanford 2005, pp. 23.
  32. ↑ „Rozstrzelany Szpital“ (PDF) (lenkų). Tygodnik Zamojski. 2004-09-15. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2007-03-07. Nuoroda tikrinta 2006-11-28.
  33. ↑ Zwolski, Marcin; Siemińska, Dominika (2018). „Ekshumacje ofiar totalitaryzmów II wojny światowej na Ukrainie, Białorusi oraz Litwie“ (PDF). Poszukiwanie i identyfikacja ofiar zbrodni systemów totalitarnych : doświadczenia polskie w kontekście europejskim : studia i materiały (lenkų). Oddział Instytutu Pamięci Narodowej w Białymstoku. pp. 147–170. ISBN 978-83-8098-447-9.
  34. ↑ Gross 2002, pp. 182.
  35. ↑ Dallas 2005, p. 557.
  36. ↑ Davies 1996, pp. 1001–1003.
  37. ↑ Gross 2002, pp. 24, 32–33.
  38. ↑ Piotrowski 1998, p. 1ą.
  39. ↑ „Represje 1939–41 Aresztowani na Kresach Wschodnich“. Ośrodek Karta (lenkų). Suarchyvuotas originalas 2006-10-21. Nuoroda tikrinta 2006-11-15.
  40. ↑ Rieber 2000, pp. 14, 32–37.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Sovietų_Sąjungos_invazija_į_Lenkiją&oldid=7900519"