Sosnovskio barštis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Heracleum sosnovskyi
Sosnovskio barštis
Sosnovskio barštis
Mokslinė klasifikacija
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Eilė: Salieriečiai
(Wikispecies-logo.svg Apiales)
Šeima: Salieriniai
(Wikispecies-logo.svg Apiaceae)
Gentis: Barštis
(Wikispecies-logo.svg Heracleum)
Rūšis: Sosnovskio barštis
(Wikispecies-logo.svg Heracleum sosnowskyi)

Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi) – salierinių šeimos augalas. Sosnovskio barštis yra kilęs iš centrinio ir Rytų Kaukazo, paplitęs ir Užkaukazėje. Kaip piktžolė ir invazinė rūšis paplitusi Baltijos šalyse, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje.

Iš pradžių laikytas Mantegazio barščio porūšiu. Pirmą kartą kaip atskira rūšis aprašyta 1944 m. I.D.Mandenovos.[1] Rūšis pavadinta rusų botaniko Dmitrijaus Sosnovskio (1885-1952 m.), kuris 1936 m. aptiko rūšį Gruzijoje, garbei.[2]

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Heracleum Sosnowskyi 002.jpg
Žiedynas
Lapai

Užauga iki 3-5 m aukščio.[3] Stiebas status, tvirtas, apaugęs plaukeliais, šakotas, diametras gali siekti 12 cm.[3] Šaknis liemeninė, iki 10 cm skersmens, labai tvirta. Lapai 50–60 cm ilgio. Žiedyno skersmuo gali būti iki 0,5 m. Žydi liepą–rugsėjį. Sėklas išbarsto rugpjūčio-spalio mėnesiais. Augalo lapai maistingi, tinka gyvuliams šerti (bet žmonėms reikia saugotis nudegimų). Gausūs smulkūs žiedai nektaringi, juos lanko daug įvairių vabzdžių, daugiausia musių, tačiau bitės barščio žiedų beveik visiškai nelanko, nes joms šis nektaras nuodingas.

Poveikis žmogui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visos augalo dalys kaupia daug ypač stipraus alergeno – furanokumarino. Sosnovskio barščio sultyse yra medžiagų, kurios saulėje įjautrina odą ir gali sukelti 1-3 laipsnio odos nudegimus – iššoka vandeningos pūslės, kurios dažnai plyšta ir sunkiai gyja arba gali atsirasti rudų pigmentinių ilgai išsilaikančių dėmių[4]. Panašų poveikį turi ir kiti Lietuvoje augantys augalai – jonažolės, rūtos.

Pjaunantiesiems žolę, einantiesiems per barščių sąžalynus reikia saugotis, kad ant odos nepatektų augalo sulčių, joms patekus – tuoj nuplauti vandeniu su muilu, prireikus kreiptis ir į medikus[5]. Sultys paprastai sukelia uždegimą tiesioginėje saulės šviesoje, todėl reikia būti atsargiems saulėtomis dienomis.

Gyvuliams, ėdantiems Sosnovskio barštį, jautrumo saulėje nuo jo paprastai nebūna, nes jų odą dengia kailis, todėl saulės šviesa jų odos nepasiekia. Labiausiai tikėtina, kad gali nukentėti baltakailiai gyvuliai, nes jų oda turi mažai melanino ir neapsaugota nuo UV.

Sosnovskio barščio naikinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sosnovskio barštis buvo paplitęs tik Kaukazo regione, kol sovietų Sąjungoje nepradėtas auginti kaip silosinis augalas. Dėl to augalas išplito Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir Baltijos šalyse kaip invazinė rūšis.

Kol nedideli, jie purškiami glifosatų ir triklopiro grupių herbicidais. Efektyvu didelius plotus suarti kuo giliau pavasarį arba rudenį. Tyrimais nustatyta, kad ant tokių sėklų užpylus 25 cm žemės sluoksnį, šios žūva. Tiesa, iš šaknų vis atželti Sasnovskio barštis gali net iki 13-os metų, todėl išvalytus plotus reikia nuolatos prižiūrėti. Jei jau užaugo barštis, jį reikia nupjauti, šitaip neleidžiant išbarstyti sėklų. Pjaunant augalą būtina dirbti apsisaugojus akis ir odą nuo trykštančių sulčių, po darbo švariai nusiprausti ir kurį laiką saugotis atviros saulės šviesos, nes barščio sultys reaguoja su UV spinduliais[6].

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje laikoma viena iš invazinių barščių rūšių[7]. Lietuvoje tarybiniais metais jis buvo siūlytas auginti kaip silosinis augalas[8].

Į Lietuvą jis atvežtas apie 1950 m., pirmiausia Sosnovskio barščiai pradėti auginti Biologijos instituto eksperimentinėje bazėje kaip pašarinis augalas[9]. Sovietiniu laikotarpiu dėl įspūdingos išvaizdos bei didelio žiedyno žmonės savo soduose ir darželiuose pradėjo sodinti šį augalą. Ilgą laiką ir bitininkai tikėjo, kad iš barščio bitės renka nektarą. Dabar augalas plinta vis didesnėse teritorijose, dažniausiai apleistose, rečiau -šienaujamose pievose, pamiškėse, šalia kelių, paupiuose. Sosnovskio barštis išstumia vietines augalų rūšis jas užgoždamas. Paupiuose sunku išnaikinti, nes potvyniai perneša sėklas. Plinta labai sparčiai, dideliuose žiedynuose kiekvienas augalas kasmet subrandina dešimtis tūkstančius sėklų, didžiausi barščiai - net iki 100 tūkst. sėklų, jas išbarsto maždaug 4 metrų spinduliu. Net iki 95% sėklų išlieka gyvybingos keletą metų[10]. Sosnovskio barštis sunkiai išnaikinamas dar ir todėl, kad jis atželia iš šaknų net pjaunamas kelis kartus.

2014 m. Lietuvos Aplinkos ministerija pradėjo organizuoti Sosnovskio barščių naikinimą – renka informaciją apie jų augavietes, finansuoja naikinimo darbus.[11]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka